Aloyzas Sakalas ilgisi tų laikų, kai jis buvo puikus Lietuvos politikos įžaidėjas, o veikiau to, kaip jį  anuomet kai kurie vadino „didžiuoju inkvizitoriumi“.

Konstitucinis Teismas Teisingumo ministro prašymu paskelbė paaiškinimą, kuris gali tapti lūžiu rašant nelietuviškus pavadinimus Lietuvos piliečių tapatybės dokumentuose. Pasak Konstitucijos sargybinių, Seimas, kaip teisėkūros institucija, gavęs atitinkamą kalbininkų nuomonę, galėtų pakeisti ligšiolines nuostatas, numatančias, kad vardas ir pavardė Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi tik laikantis lietuvių kalbos rašybos reikalavimų.

Pastebiu, kad dabar plinta euroskepticizmo dvasia. Tai yra toks požiūris - tarptautinės politinės vertybės mūsų šaliai netinka, euro nereikia, lietuviškumui – pavojus, todėl siūloma tik užsidaryti savame kiaute ir viską neigti, atmesti.

Internete perskaičiau signataro Vytauto Landsbergio „kalbą iš balkonėlio“, kurią profesorius tradiciškai sako savo šalininkams nacionalinės vasario 16-osios šventės dieną Vilniaus Pylimo gatvėje.

Civilizuotas pasaulis skiepų nauda neabejoja. Ji – moksliniais tyrimais įrodyta. JAV privalomos skiepų programos – seniai žinomas gėris.

Už privalomą skiepų programą esu ir aš.

Kokia gi neįmanoma dvasia, koks neįvardintas užtarėjas verčia socialdemokratų frakciją, partiją, ginti Bronių Bradauską nuo paties savęs?  Na, kad vardan abejotino bendradarbiavimo su darbiečiais ir tomaševskininkais  kenčia valstybė, jos įvaizdis, gal partijai ir nieko (juk akivaizdu, kad taip manoma), bet dėl B. Bradausko pastovių patyčių iš esminių Lietuvos valstybės nuostatų, pastovaus spjaudymo piliečiams į sielas, kerta per pasitikėjimą partijos nuoširdumu.

Šiemet sukanka 20 metų, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikų pasirašyta draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Tačiau tai liūdnas jubiliejus. Naujausioje istorijoje tokių šaltų ir blogų santykių tarp dviejų valstybių dar nebuvo. Ir viskas dėl diskriminacinės Lietuvos valstybės politikos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu, dėl kurios naudojami veiksmai, pažeidžiantys Europos standartus, prieštaraujantys Lietuvos pasirašytoms tarptautinėms sutartims. Politinėje šviesoje ryškėja keliantis nerimą lenkiškumo, kilusio iš totalitarinių valstybių, naikinimo spektaklis, kuriame mažumos suvokiamos kaip grėsmė, o jų teisės yra pažeidžiamos, kaip yra pažeistas Lenkijos-Lietuvos traktatas, Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo simbolis.

Siaučia afrikinis kiaulių maras. Epidemija jau apniko ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos kiaules. Nepaisant mūsų veterinarijos institucijų pastangų, kiaulių maras „nesilaikė“ sienos. Dabar Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius nori, kad Europos Sąjunga duotų pinigų... tvorai, kuria sandariai atsitvertų nuo  Baltarusijos ir sustabdytų epidemiją.

Aukščiausios mūsų šalies valdžios atstovai gavo karčią pamoką. Vis dėlto kažkas visada turi likti valstybėje, kad saugotų ją nuo agresorių.

Lietuviai labai mėgsta galvoti apie tuos dalykus, kurie yra įvykę prieš daugybę laiko. O jau kai ima artėti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės, išvis, regis, paskęstame praeityje. Tačiau nei per daug sureikšminti, nei iškelti praeities įvykių nereikia vien todėl, kad jie – dažniausiai subjektyvūs, nevisiškai autentiški. Kaip teigė vienas mano dėstytojų filosofų: “Istorija tėra pasaka, kurią kažkas kūrė ir perkūrė. Tai, kas vyko iš tiesų, turi būti vadinama būtove“.