Šios daugiausia stačiatikių gyvenamos valstybės prezidentu tapo religinės ir tautinės mažumos atstovas – etninis vokietis, protestantas nerumuniška pavarde, ilgametis Demokratinio vokiečių forumo Rumunijoje (dabar nacionalinės liberalų partijos) lyderis Klaus Johannis.

Ką gi, eikime toliau jo pėdomis. Rumunijoje įkurtas DVFR, panašus į mūsų LLRA, atsirado praėjusio šimtmečio 80-ųjų ir 90-ųjų metų sankirtoje Vidurio ir Rytų Europoje vykusių politinių pokyčių laikotarpiu. Tais laikais, kai mes kūrėme LLS, iš kurios vėliau sudarėme lenkų politinę partiją, vokiečių bendrijų aktyvistai Rumunijos Sibiu mieste vienijosi į savo DVFR, akciją, kurią pamažu ėmė remti taip pat ir rumunų tautybės asmenys, kaip ir mūsų Rinkimų akciją, kuri jau daugelyje rinkimų džiaugiasi lenkų mažumos atstovų skaičių viršijančia parama.

Bet kokiu atveju Klaus'o Johannis'o sėkmė rinkimuose yra įrodymas to, kad ne tautybė lemia pagarbą ir piliečių paramą. Politikoje laikomas džentelmenu jis įtikino savo rinkėjus, be kita ko, efektyviai valdydamas minėtą Sibiu miestą, kurio meras buvo daugelį metų ir kurį pavertė  klestinčiu kurortu, 2007 m. pelniusiu Europos kultūros sostinės titulą.

Per rinkimų kampaniją Johannis pabrėždavo būtinybę kovoti su korupcija, pertvarkyti Rumunijos ekonomiką ir teisingumą. Jo pergalė parodė, kad analitikų prognozės, kuriomis taip mėgsta pasiremti Lietuvos žiniasklaida, ypač prognozuojanti „neabejotiną LLRA pralaimėjimą“, nėra vertos nė skatiko. Tuo juk ne kartą įsitikinome.

Rumunų premjeras Viktoras Ponta, kurį dauguma analitikų laikė antrojo prezidento rinkimų turo favoritu, taip pat gali būti laikomas tokiu pavyzdžiu. Galų gale nugalėtas lenktynėse dėl  prezidento  posto Rumunijos vyriausybės  vadovas turbūt labai nustebino daugelį mūsų politikų. Užuot keršijęs varžovui, skelbęs kažką panašaus į tai, kad „svetimos genties atstovas nespjaudys mums į veidą...“, ar šaukęs, kad buvo suklastoti rinkimų rezultatai, kas pas mus laimėjus lenkui įvyktų neišvengiamai, viešai pripažino pralaimėjimą ir pasveikino K. Johannį su pergale, nors šis skelbė, kad laimėjęs rinkimus atstatydins jo centro kairiųjų vyriausybę, o Facebooke parašė: „Mes laimėjome, mes susigrąžiname savo šalį.“ V. Ponta, kaip matyti, suprato, kad ne vokiečiams susigrąžina, bet  visiems piliečiams, norintiems geresnio valdymo. Jis nuolankiai pripažino: „Tauta visada teisi.“ Ir pridūrė, kaip ir pridera brandžiam Europos politikui: „Mes esame demokratinė valstybė, todėl pritariu  rinkimų rezultatams.“

Trumpai tariant, Rumunijoje viskas vyko elegantiškai. Kad ir pas mus taip būtų... Kas, kad pas mus  prezidentas ne lietuvis – fantasmagorija? Nebūtinai. Valdemar Tomaševski jau yra startavęs prezidento rinkimuose ir jo rezultatai buvo geri. Dabar kandidatuoja į Vilniaus merus, o K. Johannis būtent taip pradėjo savo kelią į prezidento rūmus Bukarešte.

Ir dar... Vokiečių mažumą daugiau kaip 21 milijoną gyventojų turinčioje Rumunijoje šiuo metu sudaro 60 tūkstančių žmonių.

Lucyna Schiller