Iš pradžių maniau, kad čia bausmė už tai, kad A. Kubilius kažkuo nepatiko garsiam dar garsesnio senelio anūkėliui. Dabar žinau, kad priešingai. Tai atlygis už keliaklupsčiavimą. Kadangi žūti rinkimų mūšyje Vilnius krašte – ne gėda. Yra gerai žinoma, kad šiuo lengvu keliu einama tik paskui LLRA-KŠS atstovus, kad šis „neišnaudotas, bet turintis didelį ekonominį potencialą“ regionas (taip jį suvokia konservatoriai) negali būti apgautas net labiausiai charizmatiško politinio pokštininko.
Tuo tarpu A. Kubilius net savo partijos elektoratui, jau nekalbant apie Vilniaus kraštą, yra taip pat žavingas kaip laidotuvių maršalka. Juk šis ne tik žino apie linksmas nacionalinės Landsbergių klikos vadovavimo pasekmes, bet ir nepamiršo gausių šios klikos įžeidinėjimų ir pilietinio šmeižto.
Be to, pats kandidatas jau iš pradžių paskelbė, kad Šalčininkų-Vilniaus apygardoje kandidatuoja „ne tam, kad laimėtų“. Tikiu, kad Dievulis padės jam nelaimėti. Bet kam tokia auka? Tam, kad nekristų kokiame nors ištikimame ir patikimame konservatorių bastione. Tiesa yra ta, kad net gelžbetoninis Landsbergių šeimos partijos elektoratas A. Kubiliaus nemėgsta. Ir būtų gėda, jei šis prakištų rinkimus kokiam nors LLRA-KŠS daigyne! O dabar turės alibi, kadangi visi žino, kad nepalenkiamas ir užsispyręs Vilniaus kraštas niekam, išskyrus LLRA, nesuteikia šansų. Ir jau tikrai ne „exorcistams“, kurie, kaip ekspremjeras, rėkia, kad reikia šį kraštą išplėšti iš „minkšto Kremliaus glėbio“, nes paliktas be priežiūros „gali tapti visos valstybės geopolitinio saugumo grėsme“. Ne politikas, o pasiaukojimo varpas pavojaus akivaizdoje: „Ant arklių, saviškiai! Vilniaus kraštas užkariauja beginklę tėvynę!“
Bet jei ir toliau taip bus, Kubilius iškarksės. Ypač kai Tėvynė dėl masinės emigracijos tuštėja nerimą keliančiu greičiu, dėl to, kad trūksta perspektyvų jaunimui ir mažėja gimimų skaičius. Be to, daugumai Lietuvos politikų tai ne tas laikas, kai reikia nerimauti dėl demografijos, dėl to, kad nyksta mūsų visuomenė ir dėl to, kad penktadalis vis dar nepabėgusių iš šalies gyvena skurde, kiti – ant skurdo ribos. Tai laikas, kai reikia ruoštis karui, nes mes jau buvome apgulti priešų, o čia dar naujas, vadovaujamas LLRA-KŠS, dygsta. Ir šis yra pats blogiausias, nes klastingas.
Tuo metu, kai maloningai valdantieji, vadovaujami Prezidentės Dalios Grybauskaitės, mano, kad norint nugalėti priešą reikia turėti galingą kariuomenę, gerus ginklus, brangius indus ir prabangias kelnaitės, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščionių šeimų sąjunga veikia klastingai – kovoja, bet be ginklų, naudodama neleistinus būdus, pavyzdžiui, dėl ypatingo, šalies institucijas įpareigojančio šeimos politikos įrašo Lietuvos Konstitucijoje. Tuo metu, kai prezidentė kovojo, kad būtų padidintas gynybos biudžetas, LLRA-KŠS draskėsi dėl aukštesnių išmokų vaikų naudai, dėl to, kad būtų grąžintos A. Kubiliaus sumažintos pensijos, dėl sąžiningo valstybės pinigų administravimo.
Apie tai, kokia LLRA-KŠS yra grėsminga, liudija faktas, kad ji atsidūrė agresorių, bombarduojančių savo Seimą daugybe projektų, kuriais siekiama stiprinti ir remti Lietuvos šeimas, priešakyje. LLRA-KŠS bjauri. Ji įžeidė Tėvynę ir kolegas parlamentarus, nebalsavusi už sau ir kitiems Seimo nariams padidintas išmokas. LLRA-KŠS sabotuojanti. Ji nepalaikė, pavyzdžiui, naujojo nepalankaus darbuotojams Darbo kodekso, kuris... toliau varys į emigraciją.
Lietuvos lenkams tai lyg ir labai patinka, nes kai Tėvynė ištuštėjusi, lengviau ją užkariauti. Tačiau atrodo yra tokių metodų, kur užkariautųjų skaičius nesvarbus. LLRA-KŠS pirmininkas per rinkimų konvenciją netyčia atskleidė, kad jo vadovaujama partija belaisvių turėtų „įsigyti“ tik doru darbu, sąžiningumu ir geru pavyzdžiu. Tai skamba siaubingai, pone Kubiliau. Pone, gelbėk Lietuvą!
Lucyna Schiller
