Ar man tik susidaro įspūdis, kad mes esame toksiški kaip musmirės paniabudės, jei pas mus vyrauja visuotinė neapykanta visiems ir viskam? Ir kasmet tai progresuoja. Išvažiavau iš šalies tuo metu, kai pas mus viešpatavo priešiškumo tautinėms mažumoms mada (tikriausiai dėl visiškai svetimų tautiečių trūkumo). Ji sumaniai kurstoma didelio politikų būrio ir mažiau gausios, bet daug nuodingesnės apsišaukėlių autoritetų grupelės (Vilnijos draugijos atstovų). Galvojau, kad taip ir bus, ypač todėl, kad prieš dešimt metų sunku buvo prognozuoti, jog sulauksime laikų, kai šioje srityje Lietuvos lenkai ir rusai įgis amžinai persekiojamų triušiukų konkurentus – kanzlerin A. Merkel mums primestus islamo imigrantus.

Taip atsitiko, kad „šis momentas atėjo“. Iš pradžių mane nustebino antraštės žiniasklaidoje, rėkiančios apie tai, kad Palanga negali susidoroti su „imigrantų rykšte“. Jie nuolat kelia ten baisų sąmyšį: girtauja iki sąmonės netekimo, vagia, triukšmauja, šiukšlina, mušasi ir kitais būdais terorizuoja visiškai nekaltus lietuvių poilsiautojus bei juos aptarnaujantį personalą.

Pirma mintis: tai ir Lietuvoje prasidėjo! Kita: kaip tai? Juk musulmonai mūsų šalyje „pilasi degalus“ kaip, toli neieškant pavyzdžių, TIR-ai. Ir kas bus toliau, jei 39 pabėgėliai (tiek jų turime) taip lengvai okupavo ir terorizavo pavyzdinį mūsų pajūrio kurortą, o mes atidavėme jį be kovos? Atsikvėpiau, kai paaiškėjo, kad iš Palangos tyčiojasi anaiptol ne ISIS šalininkai, o... mūsų tautiečiai. Tie, kurie išvaikščiojo visą Europą ieškodami darbo, kad grįžę į šalį trumpų atostogų skleistų baimę prie tėvynės įsčių esantiems taikiems piliečiams. „Jie grįžta kažkokie pasikeitę, lyg juos kažkas ten apraizgė”, – skundžiasi tėviškėnai žurnalistams, su meile tarp žmonių renkantiems šių velnio apsėstųjų išsigimėlių sugyvulėjimo atvejus ir skoningai visa tai aprašantiems... Tokiu būdu šie atidaro Pandoros skrynią.

Aš buvau neatsargi, jei leidausi užvaldoma tyčiojimosi iš Palangos istorijos, perlėkiau ją iš kelių interneto forumų, kur Marijos Žemės piliečiai – tie išvažiavusieji ir tie likusieji šalyje – keičiasi nuomonėmis šia tema. Čia tai skerdynės! Kiek ten įžeidinėjimų, tarpusavio neapykantos ir heito! Tautiečių – tautiečiams, lietuvių – lietuviams. Laimė, kad visos tos peštynės vyksta virtualioje erdvėje, todėl bent jau nepraliejamas kraujas. Jeigu ir toliau taip bus, mes išsiversime savo jėgomis – nereikės teroristų, mus pribaigs savas bylinėjimasis, tarpusavio priešiškumas, agresija ir nusivylimas.

Nepasisakau nei už vienus. Žinau, kad „net garsiausias „valio“ nepavers kuilio ereliu (tai Sztaudynger), o darbas Londone nepadarys anglų lordo iš „runkelio“. Kita vertus, žinau, kad nuolatinis buvimas užsienyje daug efektyviau lavina nei tautosaka tapusios kelionės. Todėl tie emigrantai, kurie galvose turi šiek tiek aliejaus, užsienyje įgauna pamokomos, pozityvios patirties, o trogloditai išplautomis smegenimis atvirkščiai – savo obskurantizmu užkrečia į juos panašią miesčioniją, kurios, kaip žinome, niekur netrūksta.

Esu įsitikinusi, kad vasarą Lietuvos pakrantėje ilsisi daug padorių ir mandagių imigrantų. Štai kur šuo pakastas, kad tik padugnės yra matomos, nes jos triukšmingos ir įkyrios. Išvažiavę dirbti į kitą šalį, šie padaužos įgijo tik tiek, kad šiandien girtoje beprotybėje pro gimtą kaimą į Palangą skrieja ne su kirviu, bet su keliais eurais arba svarais kišenėje ir perskeltu alaus buteliu. Tačiau tokiems nebėra nei lazdos, nei morkos. Prarastieji... Nors paprastai tai – namų smurto ir neapykantos aukos.

Ši destruktyvi tarpusavio neapykanta visuomenėje burbuliuos tol, kol jos nesutramdys vadinamoji „žuvies galva“, nuo kurios viskas genda. Iš ko imti pavyzdį, kaip veikia abipusės pagarbos ir tolerancijos šalyje principai, jei jau valdžios viršūnėje visi demonstratyviai nekenčia vienas kito ir kerta ne blogiau už interneto trolius. Čia niekas nepraleidžia progos kažką pažeminti, diskredituoti, sugriauti kažkieno pasitikėjimą. Vienintelė bendra aistra, kažkaip jungianti ir laikanti krūvoje šią gaują, yra prastai slepiama neapykanta tiems, kuriuos ji valdo – savo visuomenei. Jai vadovaujama kliūčių, įsakymų, apribojimų ir, visų pirma, įvykusių faktų metodu, o po to stebimasi, kad žmonės jiems atsako: „Kaip tu man, taip aš tau.“

Lucyna Schiller