Regis, dar prieš dešimtmetį naujienas iš užsienio sekdavome gan atsainiai. Žiūrėdami reportažus apie tai, kaip kažkur pasaulyje liepsnodami žemyn sminga lėktuvai, skęsta laivai, žmonės kariauja, šaudo, aidi sprogimai ir liejasi aukų ašaros, mes tyliai sau pamanydavome „kaip siaubinga, bet, ačiū Dievui, tai vyksta ne pas mus". Kad ir kokios nelaimės kamavo užsienio šalis, mums tai atrodė pernelyg svetima, neįmanoma, gal netgi ir visai neįdomu. Nes mes manėme, kad tolimos katastrofos niekaip negali paveikti mūsų likimų.

Vasario 16-ąją, kaip ir kiekvienais metais, šventėme nacionalinę šventę – Nepriklausomybės paskelbimą. Kaip ir kiekvienais metais buvo oficialus minėjimas, iškilmingi pobūviai, pakilios  piliečių, į miesto gatves daugiausia susirinkusių su trispalvėmis vėliavomis, nuotaikos. Žodžiu, buvo nuotaikinga, pakilu ir patriotiška, išskyrus tai, kad... tarytum ne visiems.

Apklausos Lietuvoje yra kaip apsukrus  magas – šis iš skrybėlės visada ištraukia baltą triušį, o jos LLRA visada pateikia pesimistines prognozes. Visa tai sieja vienas dalykas – iliuzija, įmantrus apgaudinėjimas mūvint baltas pirštines. Abiejų tikslas yra manipuliavimas naudojant sugestiją. Kas perka bilietą, – gauna  triušį, kas užsako apklausas, – turi paramos stulpelius pagal pageidavimą. Tačiau kiekvienas šou reikalauja įgarsinimo. Magas turi asistentą, kalbantį su sale, apklausos – sumaištį sėjantį A. Radčenką.

Iki rinkimų – vos 15 dienų, o Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pareigūnai kas minutę ieško galimybių sutrukdyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai startuoti juose.

Pasibjaurėjau. Rinkimų į savivaldybių tarybas kampanija vos prasidėjo, o mano galvoje sukasi klausimas: „Kas darosi su tais rinkimais Vilniaus krašte?“ Šis klausimas kilo pažiūrėjus pirmą  televizijos diskusiją su opozicinėmis partijomis, startuojančiomis Vilniaus rajone.

Savivaldybių rinkimai jau čia pat – iki jų liko mažiau nei mėnuo. Šie rinkimai ypatingi tuo, kad Lietuvos žmonės pirmą kartą tiesiogiai rinks merus, taip pat ypatingi ir dėl kitos priežasties, nes pirmą kartą kuriamos problemos registruojant rinkimų sąrašus ir jų pavadinimus. Rinkimų kampanija  įžengia į lemiamą etapą ir, kaip visada tokiais atvejais, į dalykišką ir ramų LLRA  argumentavimą jos oponentai atsako apgailėtinomis atakomis ir melu.

Rinkimų kampanija jau prasidėjo – tai ir matoma, ir girdima, ir  jaučiama! Net  malonu žiūrėti, kaip mūsų Lietuvos politikai užtikrina, kad myli Lenkiją, lenkiškumą ir mus, Lietuvos lenkus. Viskas atrodo kaip konkursas, kas nupieš mums gražesnį atviruką. Iš pradžių tai buvo net žaisminga, kol mūsų „geriausias draugas“, p. A.Kubilius, parašė straipsnį (beje, įdomu, ar pats) ,,Ir aš myliu Lenkiją“. Tekstas ilgas ir paremtas bibliografija – tai turbūt skirta nepakankamai išprususiems. Iš tiesų tai įprastas akių muilinimas ir tikriausiai šioks toks bandymas įtikinti patį save, kad tariamai myli mus, lenkus.
Autorius ilgai įtikinėja dėl mūsų ilgos ir sudėtingos bendros istorijos, vardija lenkų ir žydų nuopelnus Lietuvai bei Vilniui ir nuolat mini Staliną – tai tikriausiai jo mylimiausias  herojus.

Prieš savivaldos rinkimus Lietuvos politikus apėmė paniška baimė, susijusi su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko pavarde. Nuostabūs jo praėjusių prezidento rinkimų rezultatai sukėlė paniką tarp Lietuvos partijų, kaip velnias švęnto vandens bijančių nuolat stiprėjančios Valdemaro Tomaševskio pozicijos. Nerimas yra toks didelis, kad veikti prieš LLRA įkinkyta Vyriausioji   rinkimų komisija, o kai kuriose savivaldybėse atsisakoma registruoti koaliciją „Valdemaro Tomaševskio blokas“, reikalaujant iš rinkimų bloko pavadinimo pašalinti pavardę. Tai skandalingas  poelgis, pažeidžiantis demokratinės valstybės standartus.

Ar pastebėjote taisyklę? Lietuvoje artėjant kokiems nors rinkimams, mūsų valdžia įgauna  beprotišką įkarštį remti Vilniaus kraštą ir žodžiu, ir poelgiu, ir drąsinančiu savo buvimu. Ir net finansiškai, nors, kalbant šnekamąja kalba, grašiu mūsų valstybė nedvokia.