Niekis. Tautai ruošiantis prie urnų – kas bevaldytų Lietuvą – ir iš Parlamento, ir iš prezidento rūmų,   ir iš vyriausybės pastato į Vilniaus kraštą plaukia patikinimai, kad jis valdžios institucijoms yra specialiųjų  poreikių vaikas. Kuo silpnesnis, tuo labiau mylimas.

Tu, mūsų Rytų Lietuva, gėdingai nepakankamai išsivysčiusi: ir socialiai, ir ekonomiškai, ir civilizuotai, – rauda laikantieji valdžią. Po to priduria, kad nepakankamas Vilniaus krašto išsivystymas neatleidžia nuo pareigos jį mylėti. Buvo matyti Prezidentės Dalios Grybauskaitės meilinimasis, kai ji, taikydamasi į antrą kadenciją, pamokydavo kolegas, kad „Rytų Lietuvos gyventojai per pastaruosius 24 metus buvo išties ištikimi piliečiai“, todėl „visų šalies politikų pareiga yra mylėti juos taip pat, kaip kitus  piliečius“.  Vėliau mylimus vaikelius perspėjo, kad jei liks prezidento poste, kreipsis į vyriausybę, „kad daugiau dėmesio skirtų Vilniaus kraštui“. Kas gi matė, kad tokiais fainais (puikiais) piliečiais nebūtų pasirūpinta? „Mes negalime sau leisti, kad (...) jaustųsi nevienodai traktuojami arba būtų mažiau integruoti“, – pagąsdino. Juk ne nuo šiandien žinome, jog „daugiau dėmesio“ – tai daugiau rūpesčių.

Dabar artėja savivaldos rinkimai, taigi meilintis Rytų Lietuvai pasirengė vyriausybė – Ministro  Pirmininko Algirdo Butkevičiaus lūpomis pasigyrė, kad patvirtino kažkokias priemones, kuriomis  ketina „užpilti sunkias socialines prarajas“ tarp jos ir likusios šalies dalies. Jei tik tas plepėjimas kilometro atstumu nedvoktų rinkimų dešra ir bandymu diskredituoti vietos valdžios institucijas... Deja, dvokia didžiule manipuliacija ir kiaulyste, rinkėjų įtikinėjimu, kad jeigu prezidentė su premjeru ir opozicijos lyderiu (per tokias akcijas jie stoja mūru) nesuskubs padėti Vilniaus kraštui, šis nusiris į skurdo ir atsilikimo bedugnę.

Verta, be kita ko, pažvelgti į projektų, kurių pagalba, pasak vadovų, iš tos „nei aukštumos, nei žemumos, nei kreivumos, nei lygumos“, kokia ją laiko, padarys civilizacijos pasiekimų sąrašą.  Apgaulė! Daug triukšmo ir savireklamos – mažai naudos. Nepaisant to, reikia tikėtis, kad dauguma šių įžūliai ištrimituotų priešrinkiminių „Rytų Lietuvos rėmimo programų“ po rinkimų numirs dėl lėšų ir suinteresuotumo trūkumo. Visada taip būdavo. Galų gale, jei centrinės valdžios atstovų  veržimasis „užpilti sunkias socialines prarajas“ būtų nuoširdus, jie kreiptų savo „ekskavatorius ir išteklius“ į tokias skurdo anklavas (vardiju remdamasi vyriausybės ataskaitą), kaip antai Jonava, Joniškis Jurbarkas, Pasvalys, Kelmė, Akmenė, Lazdijai, Mažeikiai, Rokiškis ar Skuodas. Bet kam, jei ten nereikia LLRA išstumti  iš valdžios?

Aš iš dviejų blogybių – klaidingo meilinimosi ar rėžimo tiesiai į akis – teikiu pirmenybę ponų Landsbergių, žodžių nevyniojančių į vatą kalbai einant apie valdžios perėmimą, atvirumui.  Prieš keletą mėnesių tokiu atvirumu pasižymėjo garsaus senelio anūkas Gabrielius. „Mano pagrindinis priekaištas mūsų politiniams lyderiams yra tai, kad dėl įvairių priežasčių Vilniaus kraštas buvo aplenkiamas, dingdavo iš politinio radaro. Reti apsilankymai, silpni politinės klasės ryšiai su vietos žmonėmis, dialogo trūkumas sukėlė vakuumą, kurį užpildė LLRA (...) sukūrimas“, – pasiskundė šis per interviu Lenkijos radijui WNET. Arba ragina: „Mylėkime vietos gyventojus!“ Tačiau jau  neslėpdamas ketinimų.

Nė vienas iš šių garbintojų negali pagalvoti, kad Vilniaus kraštą šiurpulys krečia vien nuo specifinio meilinimosi paskelbimo. Juo mažiau veidmainiško demonstracinio rūpinimosi, tuo geriau šis kraštas vystosi. Nebūtina taip aistringai jį mylėti – pakanka pagarbos jam ir jo pasirinkimui. Ir netrukdymo.

Lucyna Schiller