Jau ne vienerius metus galima pastebėti, kad Lietuvos politinis elitas (ar bent jau didelė jo dalis) piliečių patriotiškumą grindžia teigiamomis piliečių supriešinimo idėjomis. Pagal tokį scenarijų geri ir patriotiški  piliečiai yra tie, kurie ne tiek myli Lietuvą, kiek įtartinai žiūri į kaimynus: į tuos, iš už ežios (nesvarbu, iš už rytinės ar vakarinės) ir į tuos iš kiemo, laiptinės ar gatvės, kasdien kalbančius kita nei valstybinė kalba. Tokie piliečiai tikrų patriotų turi būti traktuojami deramai budriai, kaip potencialūs ramybės drumstėjai, sąmokslininkai, penktoji kolona. Trumpai tariant, kaip kažkada, dar caro laikais, jie buvo vadinami  „nieblagonadiožnyje“.

Pakalbėti iš tribūnos iškilmingame Seimo posėdyje buvo pakviesti labai skirtingi svečiai: pradedant  signatarais, žinomais politikais, aktyvistais, kultūros žmonėmis ir baigiant dvasininkais. Vienintelė išimtis šiuo atveju yra „nieblagonadiožnyje“, kurių į Seimo tribūną niekas nekviečia, nors jie sudaro  daugiau kaip 16 proc. visuomenės. Juos nuo seno, jau nuo sąjūdžio laikų, bandoma išskirti ir marginalizuoti, nes jų patriotizmas netelpa į anksčiau minėtą bendrą tėkmę, nes jie galėtų viešai pasiremti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija (įžeidinėdami Smetonos Lietuvos  tradiciją), tikru daugiakultūriškumu, taip skatinamu šiuolaikinėje vieningoje Europoje. Tai būtų girgždėjimas, kuris daugeliui sugadintų šventinę nuotaiką.

Esant įtemptai geopolitinei regiono situacijai, užuot mažinę žalingas Lietuvai mažumos atskyrimo nuo visuomenės tendencijas, gesinę nereikalingus konflikto židinius, stabilizavę vidaus padėtį, konsolidavę įvairiapusišką visuomenę, stebime tik nepageidaujamos įtampos tautiniu pagrindu eskalavimą. Geriausias pavyzdys – V. Landsbergio kalba iš Signatarų rūmų balkonėlio, kurią šis tradiciškai sako savo šalininkams per valstybines šventes. Savo plepėjimu profesorius, galima sakyti, kursto visada. Nepamenu, kad kada nors būtų aplenkęs mažumas. Tačiau šį kartą peržengė  visas padorumo ribas, gąsdindamas ir taip situacijos rytuose išgąsdintus savo pasekėjus.

Gąsdino, žinoma, kad Lietuvoje pasikartos Ukrainos scenarijus, – ir tai darė turėdamas konkretų  tikslą apmulkintus ir dezorientuotus klausytojus įkalbėti per artėjančius rinkimus balsuoti už TS-LKD, nes kitaip, žinoma, laimės „nieblagonadiožnyje“. Taigi profesorius sąmoningai, partijos tikslais, dėl žemų  motyvų Lietuvos visuomenėje kursto baimę ir įtarinėjimą bei taip prisideda prie šalies vidaus nestabilumo. Nenuostabu, kad po tokių pasisakymų kai kuriems emocionaliai silpnesniems konservatorių garbės lyderio pasekėjams neišlaiko nervai, jie pradeda konkrečiai veikti. Reikia priminti neseną incidentą, kai nežinomi užpuolikai Klaipėdoje nacionalistiniais  šūkiais išdažė ponios Irinos Rozovos dukters namus. Nežinau, ar nusikaltėliai bus atskleisti, bet tikrai žinau, kad politinė atsakomybė už tokius poelgius krenta ant politinių veikėjų, kaip antai V.  Landsbergis, pečių.

Kažkada tėtušis Lukašenka, kuris galėtų būti apkaltintas daugeliu dalykų (įskaitant lenkų mažumos teisių nepaisymą), teisingai pasakė, kad Baltarusijos lenkai yra „mūsų lenkai“. Kada pagaliau iš Lietuvos prezidentės ar kitų aukšto rango politikų lūpų išgirsime, kad Lietuvos tautinės mažumos yra mūsų mažumos ir traktuokime jas kaip savas...

Tadeuš  Andžejevski