Aš manau, kad būtent taip reikia traktuoti brandžios demokratijos šalyse negirdėtą dalyką – partijų pirmininkų tarpusavio apvaginėjimo užsiėmimą. Taip atsitiko, pavyzdžiui, su partija Tvarka ir teisingumas (TiT), kurios pirmininkas Valentinas Mazuronis paliko partijos gretas, kad įstotų į konkurentų Darbo partiją, kurioje jis per akimirką buvo paaukštintas į lyderius. Manevras nėra silpnesnis už tą, kuriuos paprastai demonstruoja formulės F1 bolidų vairuotojai. Nejaugi mūsų šalyje taip trūksta politinių kadrų?

Po šio įvykio našlaite likusiai TiT partijai stipriai smuko žvalumas, o kartu su juo – ir paramos stulpeliai: pastaruoju metu iki 5,3 proc., o tai – ties rinkimų slenksčio riba. Politinei partijai, dar neseniai prie Neries pretendavusiai į pirmąsias, tai turėtų būti desperacija. Dabar ji draskosi supanikavusi, kad nepatektų po slenksčiu.

Kadaise buvusio nepaklusnaus lakūno partija nebeturi paramos, taip pat neturi ir kadrų. Kai jai neseniai reikėjo pateikti kandidatą į vidaus reikalų ministrus, taip pat turėjo skolintis iš konkurentų Seimo narį Povilą Gylį, a.a. partijos Drąsos kelias narį. Šis atėjo į partiją su savo draugu Valdu Vasiliausku, kuris  greitai tapo rinkimų štabo šefu (tai tikriausiai tik pas mus įmanoma), bet, kaip paaiškėjo, neilgam. Seimo narys R. Žemaitaitis su kolegomis nelabai svetingai  pasielgė teigdamas, kad „jie atėjo iš žmonių žudikų partijos“. Po tokių žodžių atėjusieji įsižeidė ir paliko partiją.

Bet ko čia įsižeisti? Toks šiandien politinio elito lygis. Siaurapročiai politikai vaikšto iš partijos į partiją. Neturintys idėjų, bespalviai, netikintys, bet labai pragmatiški. Nesvarbu, kokia partija, kokia jos politinė programa, kad tik atsidurti arčiau valdžios, arčiau patogaus fotelio. Pats R. Paksas, apie kurio partiją šiandien kalbama, į Lietuvos politinę sceną įsiveržė tarsi Robinas Hudas, žadėdamas paimti iš turtingųjų ir išdalinti vargšams. Būtent dėl to jis išaugo Lietuvos politikoje. Šiandien jo partija – tai buvusių bankininkų, politinių žonglierių, karjeristų padugnės, prie kurių neseniai prisijungė  (kad būtų garsiau ir laimingiau) kraštutiniai nacionalistai su „tautininkų“ ženklu. J. Panka and company, įgalioti TiT, užėmė Vilniaus apygardas, todėl sostinėje nepritrūks paksistų erelio santuokos su svastika, kuria įprato visus šokiruoti tautininkai.

Jei kalbame apie rinkimus, tai R. Paksui Lietuvoje, žinoma, išlieka neskraidančio paukščio vaidmuo. Jis neseniai paprašė paties Europos Parlamento vadovo Martino Schulzo, kad šis suriktų Lietuvos Parlamentui, jog tas pagaliau pradėtų vadovautis įstatymu. Mes prisimename, kad Strasbūro teismas nusprendė, jog Lietuva už Konstitucijos pažeidimą neproporcingai nubaudė R. Paksą, drausdama jam visą gyvenimą dalyvauti visuose Lietuvos rinkimuose. Lietuvos Seimas po šio sprendimo turi panaikinti bausmę, tačiau čia sėdi partijos, „mylinčios“ teisę, o teisingumą pagal galimybes aplenkiančios dideliu lankstu. Taigi su gudria išraiška jie nuo vienų rinkimų iki kitų vaizduoja, kad ketina impeachmentuotam eksprezidentui grąžinti balsavimo teisę. Jie iš tiesų turi daug patirties, kaip žadėti ir daugiau nei 20 metų pažadų nesilaikyti (jūs atspėjote, apie ką aš kalbu).

Lietuvos partokratiją taip pat baigia užmušti korupcija, kaip hidra apraizgiusi daugumą parlamentinių partijų, kur, tiesą sakant (t.y. Seime), prokuratūra neseniai atliko kratą. Dalykas iki šiol negirdėtas, jei nesakytume, kad šokiruojantis. Buvusio Seimo nario ir liberalo Eligijaus Masiulio, maišeliais ėmusio kyšius Seimo automobilių stovėjimo aikštelėje, byla yra besivystanti. Ji sukasi vis platesniu ratu ir, atrodo, smogia vis naujiems viršūnių politikams (pasak žiniasklaidos, seimo narys V. Gapšys yra kitas, patekęs į teisėsaugos organų taikiklį). Kas dar? Laikas parodys. Tikriausiai kinkos dabar jau dreba ne vienam tautos išrinktajam. Kaip vargani namai žemės drebėjimo epicentre dreba ir partijų, beveik buvusių tikrų dėl pergalės rudens rinkimuose, reitingai. Liberalų reitingai sumažėjo tris kartus, socialdemokratų mažėja lėčiau, tačiau stabiliai kas mėnesį. Apie TiT jau kalbėjome.

Lietuvoje mažėja žmonių. Tie, kurie iki rudens neišvažiuos, turės problemų, nes praktiškai kiekviena tradicinė partija, kaip jos mėgsta save vadinti, turi savo masiulius, malinauskus, gapšius, navickus. Partokratija pūva, bet piaro per rinkimus neatsisakys. Gal ką nors ir suvilios. Kartą viename rinkiminių reklamų kaip ekonomikos ekspertas besireklamuojantis politikas, nerimaujantis dėl jos būklės, metė šūkį: „Pirmiausia – ekonomika!“ Susierzinęs rinkėjas prirašė: „O septintasis – nevok.“

Tadeuš  Andžejevski