Nereikia net kartoti, kad lygiai tokių pat didelių lūkesčių dėl viršūnių susitikimo turi tiek Lenkija, tiek Lietuva. Mes kartu laukiame NATO bazių, Amerikos karių, karinės infrastruktūros, sunkiosios technikos. Tai turėtų realiai sustiprinti mūsų saugumą, amerikiečiams ir europiečiams garantuoti stabilią demokratiją šioje Europos dalyje. Apie tai Lenkijos ir Lietuvos diplomatija JAV sąjungininkams kalba vienbalsiai suprasdama, kad jų sprendimas yra lemiamas.
Tačiau atrodo, kad Lietuvos valdžios institucijos, siekiančios savo šaliai amerikiečių teikiamo didesnio karinio saugumo, kelia sąmyšį kalbėdamos apie kitą svarbų vidaus saugumo ir vidaus taikos elementą, jei taip galima būtų pavadinti mūsų šalies tautinius santykius. Lietuva yra daugiatautė valstybė, todėl akivaizdu, kad jos saugumas taip pat yra susijęs su Europos (arba, kaip kas nori, sąžiningu) tautinių mažumų teisių užtikrinimu: kad jos jaustųsi saugios savo tėvynėje. Oficialiai Lietuvos politikai tai deklaruoja. Kiekviena nauja Vyriausybė, prieš imdamasi savo misijos, tiesą sakant, rituališkai prisiekia, kad netrukus išspręs jai žinomas mažumų problemas ir nuo tada viskas bus gerai.
Kad ir maloningai mus trejus su puse metų valdanti A. Butkevičiaus Vyriausybė... LLRA pasiūlius, ji netgi į Vyriausybės programą įrašė visiems žinomus tautinių mažumų postulatus dėl išsilavinimo gimtąja kalba ir viešo gimtosios kalbos naudojimo. Še tau. Po tam tikro laiko, valdžią sostinėje perėmus liberaliai konservatyviam duetui su priedais ir chuliganiškai pradėjus engti tautinių mažumų mokyklas (kanceliarinėje kalboje tai vadinama optimizuoti ir reorganizuoti), Vyriausybė kaip atsaką iki 2017 m. pabaigos pratęsė Švietimo įstatymo nuostatų vykdymo terminą, kad suteiktų šalims galimybę susitarti. Žinoma, į Varšuvą pradėta siųsti signalus, kad tai yra geros valios, kurios nepristigs sprendžiant Lietuvos lenkų klausimus, aktas.
Tačiau minėtas aktas nespėjo pasiekti miesto prie Vyslos, o jo ketinimų turinys jau kabėjo ant kuolo prieš europinę Vilniaus valdžios būstinę. Pakabino jį ten parodydami, kad jie niekina tai, ką nutaria Lietuvos Seimas ar Vyriausybė. Vilnių valdo jie ir daro tai, ką laiko tinkamu. Taigi nedelsiant akimirksniu optimizuoti ir, žinoma, neklausiant pačių „optimizuojamųjų“ nuomonės. V. Benkunskas iš Šilalės, ką tik įšokęs į Vilniaus vicemero batus, Ministrui Pirmininkui labai aiškiai davė suprasti, kad šis paliktų juos ramybėje. Dabar A. Butkevičius turi alibi. Prieš tuos, kuriems žadėjo, aiškinasi, kad jis norėjo kuo geriau, bet V. Benkunskas iš Šilalės jo neklauso.
Norėčiau paklausti valdančiųjų: „Kur yra problema?“ Aš manau, kad problema yra. Tai fanerinės valstybės, kurioje Vyriausybė nevaldo ir todėl negali vykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų, problema. Arba iš plastilino nulipdytų politikų, kuriuos kiekvienas psichas ar tautininkas gali palenkti bet kuria kryptimi, problema.
Rašau tai, nes, galų gale, visi matome, kad kai tik ateina laikas net akivaizdžiausiais atvejais priimti sprendimą (kaip, tarkim, pavardžių rašymas arba sąžiningi tautinių mažumų mokyklų brandos egzaminai), staiga politikai patiria nepateisinamą, kažkokią net nenormalią baimę. Jie bijo, kad lenkiškos raidės sunaikins senovinį lietuvių raidyną, o tautinių mažumų mokyklų absolventai laikydami egzaminą geriau pasirodys iš to, ko jie nebuvo mokomi, už moksleivius iš lietuvių mokyklų.
Amerikos diplomatai, reaguodami į prie jų ambasados savo mokyklas gynusių tėvų ir mokinių protestus (jau vyko susitikimai su lenkų atstovais vadinamojoje Tautinių mažumų taryboje prie Tautinių mažumų departamento), tikriausiai turi didelę problemą. Jiems sunku suprasti, kad tautinių mažumų mokyklų mokiniai gali būti iš jų išguiti, nes kažkas kitas nori tų mokyklų; arba kažkas negali vadintis taip, kaip vadinasi, nes jis yra nelietuvių tautybės pilietis.
Amerikiečiai nuo Rytų režimo nori ginti Lietuvą ne tik kaip savo sąjungininkę, bet ir kaip Europos zoną, kurioje paisoma demokratijos ir žmogaus teisių. Bet kaip ginti demokratiją, kuri neegzistuoja?
Tadeuš Andžejevski
