„Po kelių dienų minėsime Smolensko tragedijos ir puikaus Lietuvos draugo Prezidento Lecho Kaczynskio bei jo bendradarbių šeštąsias mirties metines. Manau, kad politinė a. a. Prezidento Lecho Kaczynskio vizija šiandien įpareigoja Lietuvą ir Lenkiją veikti, kad kartu atkakliai priešintumės bendriems iššūkiams, pradedant nuo grėsmių rytuose ir baigiant neramumais Europoje. Šia rezoliucija norime parodyti naujiesiems Lenkijos Prezidentui ir Vyriausybei, jog yra daug strateginių sričių, kuriose mūsų valstybės gali dar aktyviau dirbti kartu ir dar daugiau pasiekti“, – A. Ažubalis parašė auksines eilutes ir teisingai pabrėžė, kad artėjantis NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje yra lygiai tiek pat svarbus ir lenkams, ir lietuviams.

Kaip jau sakiau, be išlygų sutinku su tokiais žodžiais. Tačiau žodžiai, kad sukeltų norimą poveikį, turi būti patikimi. Už žodžių patikimumą atsako asmuo, kuris juos ištaria. Taigi kad A. Ažubalį traktuotume kaip politiką, valdantį savo liežuvį, turėtume jo paklausti, ką jis padarė, kad atsilygintų už akibrokštą dėl simbolinio pavardžių rašymo klausimo, kuriuo Lietuvos Seimas, pabrėžtinai atmesdamas atitinkamą įstatymą, „atsidėkojo“ Draugui, kai šis lankėsi Vilniuje.

Taigi nieko. Dar pasakysiu, kad niekas kitas, tik A. Ažubalis, vos tik įšokęs į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šefo kostiumą, arogantiškai pareiškė, kad jis asmeniškai niekam nieko nežadėjo. O jei kam nors prižadėjo kažkoks prezidentėlis V. Adamkus, tai jo reikalas. Tegul  pats aiškinasi, nes jis, A. Ažubalis, nieko neketina vykdyti. Savo laiku kaip diplomatijos vadovas A. Ažubalis demonstratyviai pareiškė, kad Lietuva yra Baltoskandija ir puikiai susidoros be Lenkijos. Taip jis sumindžiojo Lecho Kaczynskio, rezoliucijoje vadinamo didžiuoju Lietuvos draugu, viziją. Šiandien konservatorių vanagas suteikė sau balandžio pavidalą ir ragina Lenkijos valdžios institucijas dar artimiau ir vaisingiau bendradarbiauti. Tarsi nusikaltėlis prispjovė kaimynui ant batų, o paskui lyg niekur nieko pakvietė jį bendrai žaisti gūžynes.

Pavardžių problemos sprendimas jau erzina net kantriausius ir brolių iš Lietuvos kompleksams pakančiausius Varšuvos politikus. Bet tai yra antraeilė problema. Svarbiausia yra švietimas gimtąja kalba, kurį Lietuvos valdžios institucijos įvairiuose lygmenyse sistemingai varžo. Jei kas nors ir išdrįsta protestuoti, politizuotos tarnybos (turiu omenyje VSD) protestuojantįjį paslaugiai įtraukia į keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui sąrašą. Argumentas visada yra tik vienas ir nesikeičiantis: tokie protestai tarnauja Kremliui.

Neseniai net „Lietuvos rytas“, suerzintas „prezidentės politiškai globojamų“ tarnybų veiksmų, nesusilaikė nuo kandžios sugestijos, kad VSD į nacionaliniam Lietuvos saugumui grėsmę keliančiųjų sąrašą rūpestingai įrašė... asmeninius D. Grybauskaitės priešus. Anot dienraščio, sąraše atsirado signataras Vaišnoras, nes įžūliai bando išsiaiškinti, kas 1991 m. išsiuntė D. Grybauskaitę į diplomatinę atstovybę Jungtinėse Amerikos Valstijose (įtaria, kad Maskva).

Jei mes šiame kontekste bandytume išsiaiškinti, kodėl R. Cytacka taip pat atsirado VSD sąraše, tai ar ne teisingas atsakymas būtų, kad ji kartą pasakė, jog prezidentė, kalbėdama apie tautinių mažumų padėtį mūsų šalyje, meluoja. Įdomu, kad šiems žodžiams kritus, niekas net nebandė jų patikrinti, o visi tuoj pat sustūgo: „Kaip išdrįso taip pareikšti prezidentei?“ Carinėje Rusijoje buvo panašiai. Jei kas nors bandė kažką tarti prieš carą, tuoj pat buvo grėsmingai gesinamas: „Kaip tu drįsti, gyvuly, į Jo Imperatoriškąją Didenybę taip kreiptis?“ O po to – trinkt drąsuoliui į veidą, kad ateityje žinotų, kur jo vieta.

Nukrypome nuo temos. Kalba turėjo būti apie NATO, saugumą ir Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimą. Jau po kelių mėnesių Varšuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas, kuris gali būti nepaprastai svarbus mūsų regiono saugumui. Lenkijos diplomatija stengiasi, kad viršūnių susitikime būtų priimti sprendimai, kuo labiau atitinkantys Varšuvos ir kitų regiono valstybių lūkesčius. Šioje srityje Prezidentas Andrzej Duda yra labai aktyvus: ieško partnerių NATO, mobilizuoja kaimynus, kad sustiprintų Aljanso buvimą rytiniame sparne. Paskutiniame viršūnių susitikime, vykusiame Niujorke, už jo aktyvumą buvo atlyginta oficialiu Baltųjų Rūmų patvirtinimu apie ketinimą išsiųsti į regioną šarvuotos sunkiosios technikos brigadą. Kai kalbama apie pabėgėlių krizę ir bendrą Vyšegrado grupės šalių poziciją, darbo ėmėsi ir visos Lenkijos diplomatijos tarnybos.

Taigi Varšuva veikia. Vilnius tuo tarpu rašo rezoliucijas, kurių autorius yra politikas, kažkada buvęs autoritetu.  

Tadeuš  Andžejevski