Gabrielių Landsbergį nuo antrojo rinkimų turo persekioja įkyri nesėkmė, kurios šis negali atsikratyti. Po pirmojo turo viskas ketino būti puiku: netikėta pergalė ir šviesus kelias į premjero pareigas. Jaunas Lietuvos politikos erelis turbūt mentaliai pasijuto Vyriausybės vadovu, o štai antrojo turo katastrofa jo planus ėmė ir radikaliai sužlugdė.

Be abejo, tai jaunam politikui buvo sunki trauma, kurią turėjo pagydyti bent parlamentinės opozicijos lyderio funkcija. Bet ir čia, deja, vietoj vaisto sulaukė kitos traumos – nebuvo išrinktas opozicijos lyderiu. Pirmasis bandymas sudegė, nes klastingi sąjungininkai liberalai pakišo koją. Pavyduoliai ir nedėkingieji nebalsavo už konservatorių, maniusį, kad fotelis jam, kaip pirmajam tarp lygiųjų, priklauso lyg šuniui dubuo.

Liberalai parodė, kad jiems nepatinka būti mylimiems konservatorių tik kaip užkandžiui prie pagrindinio patiekalo – vadovavimo. Be to, jie prisimena visus pažeminimus, patirtus iš sąjungininkų rinkimų kampanijos metu, kurioje turėjo visiškai pralaimėti dėl korupcijos skandalų. Keista, bet eksmasiulių partija rinkimuose nedingo. Iš tiesų paaiškėjo, kad Lietuvoje yra daug rinkėjų, prie balsadėžių einančių įsitikinus, kad visi vagia, todėl koks skirtumas, už ką balsuoti. Dėl taip manančiųjų Liberalai laimėjo netikėtai daug, o dabar nusprendė atkeršyti savo vyresniajam broliui, priminti jam, kad nėra jo priedas, kurį galima, pavyzdžiui, įrašyti į potencialią koaliciją net nepaklausus nuomonės.

Taigi liberalai parodė jaunajam Landsbergiui jo vietą eilėje aiškiai davę suprasti, kad jei šis nori būti opozicijos lyderis, pirmiausia turi su jais susitarti. Nevykęs lyderis pradžioje buvo nustebęs dėl liberalų sprigto. Į tai E. Gentvilas atsakė, kad jis, savo ruožtu, yra nustebęs dėl to, jog Landsbergis stebisi. Tik tada Gabrielius susigaudė, kad jam neleis įžūliai užimti eksponuojamo posto. Jis atsigavo po šalto dušo, nuleido toną, pripažino klaidą ir, pagaliau supratęs aritmetikos vaidmenį demokratijoje, sutiko su opozicijos lyderio rotacijos funkcija.

Jo senelis galvoja lėčiau, todėl parašė eksmasiuliams skirtą moralizuojantį manifestą, kuriame  šnekina liberalus galvoti apie tėvynės gėrovę ir liautis jai kenkus, nevieningai balsuojant rinkimuose dėl opozicijos lyderio.

„Ar norite, kad opozicijoje būtų taip, jog „džiazuojantys“ pavieniai parlamentarai kritikuos Vyriausybę, ar geriau būtų vienas lyderis, kuris visų vardu kritikuotų Vyriausybę, geriau ją paniekintų ir geriau pamokytų“, – skamba pagrindinė kreipimosi idėja. „Valios ir proto konsolidavimas, išreikštas įgalioto asmens, – tai kas kita, nei improvizuoti individų arba interesų grupelių pašokimai (džiazavimas)“, – profesoriškai protingai liberalus disciplinuoja senjoras  Landsbergis, baigdamas savo žiniasklaidoje skelbiamą prakalbą. Žinoma, Lietuvoje kiekvienas nori, kad būtų geriau, todėl niekas nepaneigs protingų profesoriaus pamokymų. Tačiau problema yra tokia, kad tai, kas geriau Landsbergiui (t. y. jo anūkui – visi turime omenyje), nebūtinai geriau liberalams.

Reikalas kol kas nėra išspręstas. Jaunasis Landsbergis tikriausiai de facto jau bando pasirodyti opozicijos lyderio vaidmenyje ir pradeda kritikuoti Vyriausybės programą, kuri, tiesa, kol kas dar neegzistuoja. Tačiau yra jos ištraukos – savo skubotumą bando aiškinti jaunasis kritikas, bijantis, kad bet koks kitas liberalų partijos politikas, galintis pretenduoti į opozicijos lyderio postą, neaplenktų jo šioje srityje.

Kiekvienoje normalioje demokratijoje opozicija yra reikalinga. Tai akivaizdu. Bet esmė yra ta, kad opozicija neturėtų užsiimti vien savimi, tik žiūrėti į valdžios rankas. Dėl to šiuo metu (bent jau kol kas) mes turime problemą: kadangi valdžia netrukus susiformuos, ar opozicija šiuo metu baigs džiazuoti?

Tadeuš  Andžejevski