Akivaizdus dalykas, kad į Vokietiją mes nebuvome pakviesti. Į Varšuvą? Nežinau. Gal nekvietė, o gal mes nenuvažiavome patys, nes norėtume į Vokietiją, kur mūsų nenori. Galų gale, viskas baigėsi mūsų stiliumi, arba nieko neveikimu. Galbūt premjeras A. Butkevičius bijojo į Varšuvą siųsti L. Linkevičių, nes Briuselis į tai galėjo kreivai pažiūrėti, kaip pas mus sakoma. Trumpai tariant, A. Butkevičiui būtų lyg įžeidimas, jei jis artimiausiame viršūnių susitikime J. C. Junkerio nebūtų patapšnotas per kaktą, skruostą arba, blogiausiu atveju, per petį. Juk Europos Komisijos vadovas tapšnoja tik tuos, kurie laikosi teisingos linijos, žinoma, nubrėžtos Briuselio arba į Vokietiją besidairančio J. C. Junkerio.

Todėl nerizikavome manydami, kad sunkiais ir neaiškiais laikais mažai, vargingai periferinei šaliai geriausia taktika būtų laikytis stipresnio. Kitaip tariant, A. Merkel sijono. Neneigiu, kad tokia taktika turi savo prasmę. Pavyzdžiui, kai dalijama Briuselio uogienė (o po britų indėlio atskyrimo bankai iš naujo derasi dėl ES biudžeto), už lojalumą gali tikėtis riebesnio kąsnio. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Antra, yra ginčo esmė, kokia turi būti ES po to, kai jai raudoną kortelę parodė, taip bebūtų keista, viena iš seniausių Europos demokratinių valstybių. Juk niekam nėra paslaptis, kad britai balsavo už mezalianso su Briuseliu nutraukimą, nes turėjo pakankamai vietos klerkų, kurių niekas nerinko, valdžios uzurpavimo. Turėjo iki siūlo galo apiplešiančios Briuselio biurokratijos, bešvaistančios Bendrijos pinigus, utopinių Europos Komisijos idėjų dėl ES ateities, taip pat jos bejėgiškumo sprendžiant nelegalios imigracijos problemas. Žodžiu, jiems buvo gana „riebių Briuselio kačių“, kurios iš tikrųjų už nieką neatsako ir tuo pačiu visur kiša savo riebų snukį.

Ką į tai „riebios katės“? Na, kaip mes visi matėme, ligai gydyti pasiūlė dar didesnę ligą. „Dar daugiau Europos Europoje“, – buvo jų atsakymas į tokią britų emancipaciją. Taigi dar daugiau centralizacijos, daugiau savivalės, dar daugiau nuo tikrovės atitrūkusių Briuselio pareigūnų diktato. Ar tokios ES turime laikytis? Abejoju.

Tuo tarpu, Lenkijos užsienio reikalų ministro iniciatyva, Varšuvoje susirinko pokyčių ir reformų norinčių valstybių atstovai. Jie ES nori daugiau subsidiarumo principo ir mažiau stipresniojo valios primetimo silpnesniajam. Kartu jie turi daugiau balsų Europos Sąjungos Taryboje nei šešetas įtakingųjų iš anglies ir plieno bendrijos. Lietuvos atstovų Varšuvoje nebuvo, nors be minėtų reikalavimų mus jungia interesų bendrumas geopolitiniu mastu, energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ar požiūris į emigracijos krizę.

Mes sėdėjome tyliai, tik vienas A.Guoga (tas, pasiūlęs politikams melo detektorius) buvo aktyvus. Kaip pasigyrė internetinėje žiniasklaidoje, jis rašė laiškus Londono Sičio verslo rykliams, kad kai šie išsikels iš Londono, tegu persikelia į Vilnių. Tegu atsiranda Vilniaus City, – gundė verslo ryklius A. Guoga, kaip kažkada garsus Ostapas Benderis gundė viliojančia naujųjų Vasiukų atsiradimo kažkur Rusijos provincijos dykumoje vizija. Pas mus Vilniuje švarus oras, santykinai maži kamščiai ir vienintelis šalyje miestas nepriklauso demografiškai nykstantiems Lietuvos didmiesčiams, – savo laiškuose pasaulio kapitalistus įtikinėjo Lietuvos Benderis.

Matysime, koks bus Ostapo Guogos  Bendero  laiškų poveikis, ir ar Vilniuje atsiras priežodžiu tapę naujieji Vasiukai. Tuo tarpu iš rimtų Lietuvos politikų tikimės rimtesnių veiksmų situacijoje, kai Europa svyruoja. Atkreipkime dėmesį – Europa svyruoja, nes jos vadovybė sukėlė tokią jos būseną.

Lietuva negali svyruoti kartu su svyruojančiais.

Tadeuš  Andžejevski