Tačiau laikas bėga, ir viskas keičiasi. Nelaimės, atrodo, ėmė artėti prie mūsų. Ten, kur buvome tik stebėtojai, dabar jau esame dalyviai. Ir užsienio naujienas įsijungiame ne su traškučių pakeliais rankose, o drebančiais pirštais. Kažkur sprogusi bomba; teroristų surengta ataka; pamišėlio paleista kulka – dabar visa tai taikosi tiesiai į mūsų namus, mūsų šeimas, į širdis. Manote, jūsų tai neliečia? Bet juk kiekvienas turime artimųjų, draugų, bičiulių ar pažįstamų, kurie gyvena emigracijoje. Todėl kiekviena tolima nelaimė staiga gali tapti asmenine tragedija.

Mums brangūs žmonės išsibarstė po visą pasaulį. O pasaulio grėsmės atsisuko prieš juos. Nebėra jokio ramybės prieglobsčio, nebeliko mums neaktualių karų ar išpuolių. Šiuolaikiniame amžiuje, kai tautos ir valstybės prarado ribas, kai mes keliaujame ir laisvai judame, niekada nežinome, kada įžengsime į pavojingą zoną.

Nelaimės nuojautomis, tiesa, gyvename jau kurį laiką. Bet aš manau, kad dabar baksnojame pirštais tikrai ne į tuos, kurie yra kalčiausi ir pavojingiausi. Kai kurie politikai sako: mums gresia karas. Reikia ginkluotis, Rusija puls. Bet argi mūsų priešas – tai vien Rusija? O kaipgi visi nusikaltėliai, pamišėliai ir teroristai, kurie siautėja tose šalyse, kuriose gyvena mums brangūs žmonės? Ar ne laikas pagalvoti, kaip apginsime savo tautiečius užsienyje?

Dabar kone milijonas lietuvių yra pasklidę po dešimtis pasaulio valstybių. Tai reiškia, kad daugybė pavojų nuolat tyko tų, kuriuos mylime labiausiai. Mūsų problemos jau nebėra vien tik tos problemos, kurios kyla Lietuvoje. Turime mąstyti globaliai ir žinoti – bet kuri kažkur pasaulyje kilusi problema yra mums aktuali; kiekvienas tolimas teroristas gali būti tuo, kuris sužeis mus stipriausiai.

Ir kol lauksime, kada rusai neva įžygiuos į mūsų šalį, tai iki to laiko mums svarbūs žmonės kentės nuo visai kitų priešų. Antai sausį teroristai siautėjo Paryžiuje, o dar visai neseniai aukų pareikalavo tragedija Kopenhagoje. Tūkstančiai lietuvių, gyvenančių Prancūzijoje ir Danijoje, išgyveno siaubą. Na ir kas, kad taikinys buvo ne jie? Juk nerimas, skausmas, sąmyšis ir bendra kančia visus įsuka į nelaimės verpetą. Be to, auka tapti gali bet kas. Juk svarbiausias priešo ginklas – neapykanta, kuri yra tokia neracionali ir nepaaiškinama, kad nukrypti gali į kiekvieną.

Dabar vis girdime kalbant: ruoškitės ginti valstybę; reikia saugoti šalį. Bet juk tauta, valstybė, šalis – tai pirmiausiai žmonės. Už juos mes kovojame. Tai ir galvokime apie savo gyventojus, kad ir kur jie bebūtų. Ir jei jau mums sako, kad reikia kovoti, kad be kraujo neapsieisime, tai tuomet teks kariauti daugybe frontų su nesuskaičiuojama galybe priešų visame pasaulyje.

Labai gaila, kad valdžios elitas, tarp jų – ir Prezidentė, regis, mano, kad mūsų šalis – tai tik teritorija, žemės plotas, kuris prasideda ir baigiasi ties riboženkliais, ant kurių parašyta „Lietuva". Ir jei tame plote stovėsime su šautuvais, pasirengę atremti rusų atakas, tai būsime saugūs.

Gintarė Pugačiauskaitė