Turbūt nėra nė vieno, kuriam mokykloje nebūtų tekę išgirsti: „Pamokos nebus, eikite namo“. Kartais tas „nebus“ išsitęsia iki ištisų savaičių, ypač užslinkus žiemos mėnesiams. Mokytojų krūviai dideli, pavaduoti vieniems kitų, nors taip neva turėtų būti, neįmanoma. Pavyzdžiui, aš, kaip lietuvių kalbos mokytoja, dažniausiai turiu po 6 pamokas kasdien, tad kada man pavaduoti kolegas?
Geriausiu atveju, mokytojui susirgus, į klasę su vaikais pabūti ateina socialinė pedagogė ar mokytojo padėjėja. Pamoka tokiu atveju nevyksta – mokiniams liepiama ruošti namų darbus, paskaityti vadovėlį ar tiesiog tyliai pasėdėti.
Kai esi mokytojas, taip bijai susirgti, jog velkiesi į mokyklą kone priešmirtinės būsenos, mat jei paskambini pasakyti, kad negaluoji, sulauki tik priekaištingų atodūsių ir klausimų: „Tai kas dabar tave pavaduos? Ką darys vaikai? Visi ir taip užimti. O dar mokinių tėvai bus nepatenkinti...“.
Ir tai – ligos atveju. O jeigu suplanuoji dalyvauti mokymuose? Arba studijuoji ir turi išvykti laikyti egzaminų? Manote, mokyklose palaikomi mokytojai, kurie tobulina žinias universitetuose, siekia įgyti magistro laipsnį? Anaiptol – jie tampa našta, nes nėra žmogaus, kuris galėtų vesti pamokas, kai pedagogo nėra.
Nors mokytojai privalo nuolat kelti kvalifikaciją, o dabar kalbama, kad galbūt jie privalės ir magistro laipsnį įgyti, tai šiuo metu įmanoma tik sapne. Kol nebus aiškios pavadavimo sistemos, tol niekas mokytojų studijuoti tiesiog neleis.
O jeigu ir leis, nes neleisti juk tarsi negalima, kas iš to? Įsivaizduokite: pedagogas išvyksta laikyti egzaminų ar dalyvauti atsiskaitymuose, jo pamokų niekas neveda, vaikai tiesiog paleidžiami eiti savais keliais. Tuomet, mokytojui sugrįžus, reikia dar labiau spartinti tempą, aiškinti po kelias temas per pamoką, sugerti administracijos ir moksleivių tėvų nepasitenkinimą... Kas gali norėti šitaip apsikrauti? Beje, kartais dar supyksta ir kolegos mokytojai, bambėdami: „Žinai, tu čia lakstai į savo paskaitas, o man liepė tą tavo 5c užimti, na, žinok, ten ir klasė, aš ir taip jau pavargusi, taisau darbus iki išnaktų kasdien, jeigu taip dažniau, nebežinau, kas bus, kada tu ten tuos mokslus baigsi?“.
Labiausiai, aišku, nukenčia moksleiviai, nes jeigu mokytojas suserga ilgam, o pamokos nevyksta, lieka didžiulės ugdymo spragos. Tėvai turi mokėti korepetitoriams, mokiniai po pamokų ne ilsisi, o dar papildomai mokosi.
Situacija – košmariška, problemos įsisenėjusios, bet ir vėl beveik rugsėjis, ir vėl viskas taip pat. Keista, nes daugelyje kitų šalių jau seniai egzistuoja pavaduojančio mokytojo pareigybė (angliškai vadinama substitute teacher). Šis mokytojas dažniausiai dirba taip: pabaigęs bakalauro studijas, tarkim, anglų filologijos, jis paskiriamas konkrečiam regionui, apimančiam tam tikrą mokyklų skaičių, ir vyksta vesti pamokų ten, kur kitas anglų kalbos mokytojas suserga (ar negali mokyti dėl kitų priežasčių). Pavaduojantis mokytojas nėra atsitiktinai iš kitos srities į klasę įmestas žmogelis, jis privalo būti išsilavinęs, tad geba kokybiškai pravesti pamoką, o ne šiaip tiesiog pasėdėti su vaikais.
Tokie pavaduojantys mokytojai privalo atsirasti ir Lietuvoje. Tiesa, ne visų dalykų, bet bent jau lietuvių kalbos, matematikos – be abejonių. Toks darbas sudomintų ir jaunus žmones, nes jame nėra monotonijos: pavaduojantis mokytojas dažniausiai tik iš vakaro ar anksti ryte sužino, kur tądien jam reikės dirbti, į kurią mokyklą vykti. Keičiasi klasės, keičiasi veidai, aplinka – mažiau erdvės varginančiai monotonijai.
Manau, tokį darbą galėtų būti leidžiama dirbti ir paskutiniųjų kursų studentams bent jau puse etato – tegul sau migruoja po mokyklas, pažįsta kuo daugiau vaikų, neleidžia mokiniams atsilikti, o mokytojams galiausiai dovanoja taip reikalingą ramybę pasveikti.
Portalo l24.lt korespondentė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė
