Tikrai nesiūlau niekieno varu varyti į mokytojo vietą. Nenorite taisyti savo 5 klasių (daugiau nei 150 moksleivių) sąsiuvinių? Atsibodo bendrauti su auklėtinių tėvais (kurių yra daugiau nei 60, o kur dar močiutės, tetos ir kiti sunerimę giminaičiai)? Neužtenka noro motyvuotai ir energingai pravesti 30 pamokų per savaitę? Galite rinktis to nedaryti. Bet vis dėlto pedagogams siūlau persvarstyti – gal tereikia tik šiek tiek atsitraukti, bet vis dėlto likti mokykloje?
Tiesą pasakius, vaivorykštėmis bei cukraus vata negrįsti ir kiti profesiniai keliai. Jeigu pedagogai galvoja, kad palikę mokyklas pateks į rojų, jie dar skaudžiau nusivils. Ką, pavyzdžiui, gali dirbti lietuvių kalbos mokytojas? Rašyti straipsnius naujienų portalams? Tapti viešųjų ryšių specialistu (ar dabar vadinamu „marketingistu“) kokioje nors užsienio kapitalo įmonėje? Pinigų šiose srityse tikrai nepavyks kažin kiek daugiau susižerti, darbdaviai reikalaus greito tempo, darbo užmokestį skaičiuos tik už pasiektą rezultatą, o kolegos žiūrės įtariai ir galiausiai Jus aplenks, nes jiems nereikės delsti ir mokytis, jie juk nepersimetė iš švietimo srities į visai naują planetą. Jei manote, kad kitur nevyks beprasmiški susirinkimai ir metiniai pokalbiai, turiu nuvilti – jie tikrai vyks.
Tiesa ta, kad dažnai problema nėra pati mokykla. Problema tai, kad mes esame priversti dirbti. Ir dažniausiai patys negalime pasirinkti, kaip tai daryti.
Bet aš tikiu, kad jei jau kartą pravėrėte mokyklos duris, tai švietimas Jums – prioritetas, ir neturėtumėte taip greitai mesti šio pasirinkimo. Ar net savo pašaukimo.
Štai mano pasiūlymai mokytojams:
1. Pasiryžkite tapti kito dalyko mokytoju. Skamba siaubingai? Visai ne. Šiuo metu nemokamai per metus ar vos kiek daugiau laiko galima tapti matematikos, chemijos, fizikos, vokiečių, prancūzų ar lenkų kalbos mokytoju.
Jeigu jau daugybę metų dėstote vieną dalyką, gal tai Jums ir trukdo? Įnėrę į naują sritį, ne tiek mokysite, kiek mokysitės kartu su savo klase, ir bent jau nebus taip pikta, kad vaikai vis ko nors nesupranta – nesupratimo pasitaikys iš abiejų pusių. Ir tai – didžiulis privalumas: gal suprasite, kad Jums, tarkim, atsibodo mokyti geografijos, o štai pašaukimą atrasite matematikoje? O gal taip sužavės prancūzų kalba, kad vešitės mokinius į ekskursiją Paryžiuje ir visi garsiai prancūziškai užsisakinėsite kruasanų?
2. Jeigu jau tikrai pavargote nuo mokytojavimo, tai vis tiek nėra dingstis pabėgti iš mokyklos – nedarykite to. Tapkite specialiuoju pedagogu, logopedu – tuomet vienu metu dirbsite vos su keletu vaikų, galėsite labiau individualizuoti ugdymą ir pažinti kiekvieną mokinį, turėsite savo kabineto erdvę, daugiau tylos ir ramybės, bet tuo pačiu labai padėsite tiems, kuriems to labiausiai reikia.
Šiuo metu specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijos mokytojams taip pat yra visiškai nemokamos (pasiskaitykite NŠA, VU ŠA ar VDU svetaines, jose rasite visą aktualią informaciją).
Esu įsitikinusi: tapus mokytoju, nėra būdo juo daugiau nebebūti. Kiekvienas, palikęs mokyklą, vis tiek apie ją galvoja: prisimena laimingas ir liūdnas akimirkas, iki ašarų jaudinančias Rugsėjo pirmąsias ir išleistuves, vaikų juoką, vaikų riksmą, juos dar mažus ir jau suaugusius, bet gatvėje vis tiek šaukiančius „Sveiki, mokytojau!“.
Mokykla – tokia erdvė, kurioje tampame jautresni, pažeidžiamesni, tikresni. Daugiau atsiveriame, daugiau ir kenčiame. Esame labiau žmonės, kitaip pasakyti tiesiog negaliu. Gal dėl to ten taip sunku.
Ir vis dėlto – nepalikite mokyklų. Geriau palikite savo senuosius vaidmenis, atsibodusias strategijas, nebeveikiančius problemų sprendimo būdus.
Vaikai Jūsų lauks. Kitokių, atsinaujinusių, pasikeitusių, tokių pačių, šiemet ar po metų.
Portalo l24.lt korespondentė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė
