Gabrielius Landsbergis prieš trisdešimt kelerius metus, tada vis dar nepartinis (tik likus keliems mėnesiams iki praėjusių metų rinkimų į Europos Parlamentą įstojo į „Tėvynės sąjungą“, kad pasinaudotų partijos sąrašu), tapo naujuoju vienos didžiausių Lietuvoje opozicinės konservatorių partijos lyderiu. Buvęs partijos lyderis Andrius Kubilius, visuomenei aiškindamas tokį niekingą  konservatorių pasirinkimą, šį atvejį pakomentavo labai originaliai, – kad pats „augimas  Landsbergių  šeimoje – tarsi politikos mokslų baigimas Oksfordo universitete“.

Mūsų tautietis, Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius, išsaugos Lietuvos pilietybę, nors prieš kelis mėnesius priėmė Ukrainos.

Naujasis Graikijos Ministras Pirmininkas, kairysis radikalas Aleksis Tsipras gali tapti suvienytos Europos duobkasiu – griaudžia įvairių Senojo žemyno valstybių žiniasklaida. Vos tik spėjo užimti pareigas, jau parodė, ką sugeba. Jis ketina skolose skendinčią šalį gelbėti naudodamas šantažą prieš kreditorius, reikalaudamas, pavyzdžiui, iš Vokietijos karo nuostolių atlyginimo.

Pasirodo, pas mus tiek Putino šnipų, pakalikų ir apskritai Kremliaus persekiojimo, indoktrinacijos, manipuliacijos, propagandos ir smegenų plovimo, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nesuspėja gaudyti, dekonspiruoti ir šalinti visos šios rujos. Nespėja net įspėti bendrapiliečių, dar netabaluojančių ant ideologinio Kremliaus kablio.

Kasdieninės informacijos sraute Lietuvos žiniasklaidai savo skaitytojus bombarduojant apie grėsmę iš Rusijos, ne vienas pilietis pasijuto nepatogiai. Daugelis artėjančią agresiją net pripažino aksioma ir tik laukia, kada ji išsipildys.

Velykų laikotarpis visada nuteikia apmąstymams, yra gera proga akimirkai sustoti po pasiutusio šiandienos pasaulio bėgimo ir galimybė užduoti klausimą apie šių dienų Europos dvasinę būseną. Iš visaapimančio antivertybių rūko iškyla nepagarba tikėjimui ir pasityčiojimas iš visko, kas yra šventa, kas turi vertę. Griūvanti Europa pripažįsta kiekvieną laisvės rūšį, išskyrus religijos laisvę – reikalauja pagarbos visiems, išskyrus tikinčiuosius. O tai – savęs pačios neigimas.

Šiek tiek pasiknisę savo atmintyje, lengvai prisiminsime, kaip vos prieš 5-6 metus ir Seime, ir už jo ribų beveik vienbalsiai balsavome už profesionalios Lietuvos kariuomenės sukūrimą. Tada mes net didžiavomės, kad vieni pirmųjų šioje Europos dalyje sukūrėme profesionalią savo kariuomenę, kuri bus geriau pasirengusi atkakliai priešintis šiuolaikinėms grėsmėms.

Kalbu apie įžymaus Vilniaus blogerio, visuomenininko ir aiškiaregio (tiksliau, pesimisto, prieš pastaruosius rinkimus pranašavusio LLRA, kad praras pusę balsų, o ši, užuot praradusi, surinko  25 proc. daugiau) tinkle skrajojančios entuziastingai pavadintos rašliavos „Vienu slibinu mažiau“ euforiją.

Baigėsi 2015 m. rinkimai į savivaldybes, Lietuvoje pirmą kartą vykę pagal naujas taisykles, nes rinkėjai be savivaldybių tarybų taip pat tiesiogiai rinko ir merus. Pastaroji naujovė iškart atskleidė Lietuvos partinės sistemos silpnybes. Vadinamosios „tradicinės partijos“ triukšmingai pralaimėjo nepriklausomiems kandidatams beveik visuose mūsų šalies didžiuosiuose miestuose.

Konservatoriai iš liberalų pavogė šou. Kalbu apie liberalus iš Eligijaus Masiulio judėjimo (nepainioti su Artūro Zuoko sąjunga), kurie per pastaruosius vietos savivaldos rinkimus iš neseno TS-LKD užkandžio žiniasklaidos buvo pervadinti pagrindiniu patiekalu.