Ir niekas nerauda, kad tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas. Kaip galima rėkti, kai mūsų vertingiausia „eksporto prekė“ A. Jaceniuko vyriausybėje traktuojama kaip ypač reikšminga išimtis, kuriai pagrindinis įstatymas dvigubos pilietybės nedraudžia.

Ir nuostabu, būtų gaila prarasti tokį išskirtinį pilietį, ypač atsižvelgiant į tai, kad emigracija negailestingai praretino mūsų Gedimino gentį. Bet įsivaizduokite įsisiaučiančią isteriją, jei kuris nors Gediminaitis taptų Lenkijos ekonomikos ministru, o Migracijos departamentas nuspręstų: „Ir tegul vyras išsaugo pasą su vyčiu!“

Viena yra Ukraina, kur mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė už tvirtą ir nuoseklų šios šalies nepriklausomybės rėmimą ką tik tapo metų žmogumi, o kas kita – Lenkija, kurią Jos Ekscelencija aplenkia kaip vienu metu maro, choleros ir maliarijos apimtą žemę. Konkuruodama dėl JOS palankumo, Lenkija pralaimi net prieš tolimąją Moldovą. Šią šalį Dalia Grybauskaitė myli aistringai kaip ir Ukrainą, o tai Kišiniove neliko nepastebėta ir buvo įvertinta. Už asmeninį indėlį stiprinant Lietuvos-Moldovos santykius ir nuolat remiant šios šalies ES integracijos siekius Prezidentė buvo apdovanota Moldovos Respublikos ordinu – aukščiausiu šios šalies apdovanojimu. Teikdamas tokią paramą, čia – nepriklausomybės, ten – siekių, kas dar turėtų laiko Lenkijai.

Manau, kad kaip piliečiai turėtume didžiuotis mūsų prezidentės pastangomis šių šalių labui ir garbe, kurią ten gauna. Tuo pačiu aš svajoju, kad pagaliau rastų bent ketvirtį valandos ir savo artimam kaimynui, strateginiam partneriui ir sąjungininkui, prieš dešimtmetį buvusiam uoliam ir atkakliam Lietuvos stojimo į NATO ir ES advokatui. Taigi mums buvusiam kažkuo, kas šiuo metu Dalia Grybauskaitė yra Ukrainai ir Moldovai.

Buvo – praėjo. Šiandien Lenkija mums rodosi kaip įkyrus skolintojas, kuriam, kaip įspėja mūsų prezidentė, „Lietuva nesiduos“. Ypač „jei lenkai mainais už draugystę kažko prašys“. O jie neseniai prašė padoriai ir laikantis Europos standartų traktuoti lenkų mažumą. Aš kalbu būtuoju laiku, nes, sprendžiant iš Varšuvos žiniasklaidos tono, netrukus nustos prašyti. Man susidaro įspūdis, kad matydama savo bandymų beprasmiškumą Lenkija pamažu traukiasi iš reikalavimo apsaugoti Lietuvos lenkų teises ir savo traukimuisi jau turi grakštų argumentą, reklamuojamą populiariojoje Lenkijos žiniasklaidoje. „Lietuvos lenkai leidžiasi į rinkimų koalicijas su netinkama rusų tautine mažuma“. Nei tai gėda, nei nusikaltimas ar nusižengimas, bet vis atkakliau mes įtikinėjami, kad tai mus kažkaip diskredituoja ir daro nevertus Lenkijos paramos.

Sutinku, kad pavardžių rašybos ar dvigubų gatvių ir vietovių pavadinimų išsižadėjimas galėtų grąžinti mūsų santykiams prarastą taisyklingumą, kadangi šios Lenkijos-Lietuvos draugystės temos ir „kliudo“, ir „išauga į vieną iš pagrindinių dabartinės Lietuvos užsienio politikos problemų“. Tai mūsų prezidentės, manančios, kad šiaip taip sekasi mums „gynybos srityje“, nuomonė.

Dėkui Dievui, kad nors šioje vienoje. Ypač turint omenyje tai, kad pas mus laikomas autoritetu Lietuvių kilmės Amerikos atsargos pulkininkas Kęstutis Eidukonis kaip tik pasakė, kad atakuojant Rusijai, Lietuva „turėtų tikėtis ne amerikiečių, kurie atvykti (su pagalba) reikalautų laiko, o Lenkijos pagalbos“. „Ši turi neblogą kariuomenę ir yra šalis, kuri galėtų bent laikinai pasipriešinti (Rusijos) agresijai“, – naiviai aiškina pulkininkas. Kaip matyti, jis nežino to, kad esant dabartiniam pasitikėjimo Lenkija lygiui, jeigu jos kariuomenė ateitų mums į pagalbą, mūsiškiai nežinotų, į ką pirmiausia šaudyti – į sąjungininką ar į priešą?

Lucyna Schiller