Šioje panikos požymius atitinkančioje sumaištyje atsirado tik viena išimtis, kuri vadinasi Česlovas Iškauskas. Šis drąsus istorikas ne tik nepabijojo agresyvios Rytų kaimynės laikysenos, bet ir pats  siūlo agresyvią akciją įsibrovėlio atžvilgiu...

Viename iš Lietuvos portalų jis neseniai paskelbė straipsnį „Kodėl mums reikia sunaikintos Karaliaučius  žemės?“  Straipsnis lyg ir istorinis, parašytas nacių išvarymo iš Karaliaučiaus 70-mečio proga, tačiau su aiškia potekste. Patikslinkime, revanšine potekste.

Žinoma, kad Karaliaučius Lietuvai niekada oficialiai nepriklausė, tačiau istoriškai, kas taip pat yra žinoma, lietuvių istorikų yra pripažįstamas lietuvybės lopšiu (K. Donelaitis, pirmieji lietuviški spaudiniai ir t.t.). Taigi Č. Iškauskas, rašydamas savo straipsnį, nepamiršo priminti visuomenei (ypač interneto vartotojams), kad „srities statusas yra pakibęs ore“ dėl Potsdamo konferencijos, iki galo neišsprendusios Karaliaučiaus priklausomybės klausimo, sprendimo.

Apie tai rašydamas Č. Iškauskas remiasi politologo Raimondo Lopatos nuomone, kuris, tiesa, prieš dešimtmetį suabejojo Potsdamo sprendimo dėl Kaliningrado srities teisine galia. Esmė ta, kad Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis Tarybų Sąjungai buvo atiduota tik „laikinam  administravimui“, iki tarptautinės  konferencijos  sušaukimo  ir taikaus  šio klausimo išsprendimo. Taigi istorikas Č. Iškauskas, remdamasis kitų istorikų nuomone, primena, kad „teisinė priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Konferencija turėjo būti sušaukta artimiausiu metu, tačiau sąjungininkų planus suardė šaltasis  karas, netrukus įvykęs tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Po to atėjo Rytų bloko nuopuolio, Berlyno sienos nuvertimo ir, pagaliau, TSRS žlugimo metas. Visi šie įvykiai įšaldė Kaliningrado srities  priklausomumo problemą – nukrypsta nuo temos Lietuvos istorikas. Tiesą sakant, jis nesiūlo ją atšildyti, bet straipsnio pabaigoje kelia provokuojantį klausimėlį: „Ar  vis dar svajojame prisijungti šį kraštą prie šalies (Lietuvos)?“ O po to pats sau atsako: „Na, turbūt tik tam, kad pašalintume visai Europai gresiančią jėgą.” (Juk žinoma, kad per 70 okupacijos metų „sena baltų šalis“ buvo galutinai sunaikinta ir įdaryta Sovietų kariuomene).

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad drąsusis Č. Iškauskas būtent šiandienai išsigalvojo „puikią“ Lietuvos misiją – užimti Kaliningrado sritį, senovines baltų žemes ir tuo pačiu kilniai visą Europą išlaisvinti nuo mirtino pavojaus. Pripažinsiu, kad pasiūlymas originalus. Jau net 300 savanorių užsiregistravo į Lietuvos kariuomenę. O kas nutiks, kai Č. Iškausko idėja plėsis internete tarp jaunų žmonių? Net baisu bijoti.

Tik gaila, kad mes neturime nieko, kas apsėstą istoriką įkalbėtų (ypač dabar) patylėti, nes kuo daugiau paleidžia vaizduotės vadeles, tuo labiau kompromituoja Lietuvą.

Tadeuš  Andžejevski