Argumentų, pateiktų tuo metu, niekas protingas nedrįso neigti. Buvo sakoma, kad tik profesionalai gali efektyviai ir kvalifikuotai naudotis moderniausia karine įranga, naujausiomis technologijomis, sudėtingomis gynybos sistemomis, jau nekalbant apie aviaciją ir raketinius ginklus. Šauktiniai neturi šansų per vienerius tarnybos metus visa tai įvaldyti, juolab, kad daugelis iš jų kariuomenėje atsidūrė dėl vadinamųjų „gaudynių“ ir uniformuoti tarnauti visai netrokšta. „Šauktinė armija, net skaitlinga – tai „patrankų mėsa“ šiuolaikinėse karinių konfliktų realijose“, – buvo išsakomi sunkiai paneigiami argumentai. Seime buvo lengvai balsuojama už atitinkamus įstatymus, panaikinančius privalomąją karinę tarnybą armijoje, nes visi sutiko, kad leisti pinigus nuo tarnybos išsisukinėjantiems naujokams yra tas pats, kas išmesti juos į balą.

Nepraėjo nė dešimtmetis, kai į Seimą grįžo šauktinių kariuomenės projektas. Vėl buvo inicijuota diskusija, tik argumentai buvo tokie, lyg kas nors juos skaitytų kreivame veidrodyje – tiksliai priešingi tiems, kuriuos minėjau anksčiau. Galima sakyti, pasikeitė laikai – ir patriotizmas pasikeitė. Šiandien patriotinė optacija tapo ta, kuri balsuoja už „karinės prievolės“ atnaujinimą. Kodėl? Na, žinoma, priešas pasienyje, durtuvų niekada nebūna per daug, turime parodyti jėgą ir t.t. Kiekvienas, drįstantis abejoti šia nauja patriotizmo versija, iš karto yra įtariamasis ir net priešas.

Vieną dieną išgirdau iš mūsų vakarų kaimyno TV naujienų (taigi tai nėra mums priešiška propaganda), kad šauktinių patriotizmas Lietuvoje kyla dėl labai paprastos priežasties. Mūsų šalyje trūksta norinčių tarnauti kariuomenėje. Pasirodo, „Šiaudinių patriotų“ mes turime pakankamai, ypač kai reikia sukelti kokią nors pūgą nacionalinės šventės proga, bet kai reikia parodyti savo patriotizmą tarnaujant armijoje, – tai jau visai kita istorija.

Komentuodamas situaciją prezidentas Bronislaw Komorowski pasakė, kad Lenkija neis Lietuvos pėdomis, nes nemato tokio reikalo. Kaip Lenkijos kariuomenės vyriausiasis vadas jis patikino, kad Lenkija ir toliau teiks pirmenybę ginkluotųjų pajėgų profesionalumui, nes tai geriausiai tarnauja šalies gynybai. Juolab kad Lenkijoje, skirtingai nei pas mus, netrūksta norinčių būti profesionaliais kariais – yra net savanorių perteklius ir todėl vyksta geriausiųjų atranka.

Taigi gali būti, kad ir mūsų politikai, užuot bridę į populizmą ir pigų politikavimą, nusprendė populiarinti profesionalią tarnybą kariuomenėje. Užuot eikvoję pinigus rekrūtams, geriau išleistų juos motyvacijai didinti, kad potencialieji savanoriai apsivilktų Lietuvos kariuomenės mundurą. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose tarnyba armijoje yra ne tik prestižinė, bet ir suteikianti jauniems žmonėms puikias socialines, finansines ir karjeros galimybes.

Paskutinė diskusija mūsų Seime parodė, kad yra tik dvi galimybės: arba užsiregistruoji į „šiaudinių patriotų“ gretas, arba esi Lietuvos priešas. Pastaruoju atveju etiketė klijuojama iš karto. Tai matyti iš LLRA priklausančių kelių Seimo narių, turėjusių kitokią nuomonę dėl šaukiamosios tarnybos atkūrimo, pavyzdžio. Be to, LLRA frakcijai skiriamas ypatingas dėmesys. Kai kurie neseniai bandė pakelti triukšmą tik todėl, kad pastaroji neturi bilokacijos gebėjimo (vienu metu būti dvejose vietose). LLRA frakcijos nariai nedalyvavo iškilmingame Seimo posėdyje balsuojant rezoliucijoje dėl Nemcovo. Vėl prasidėjo etikečių klijavimas...

Tadeuš  Andžejevski