Euforijos šaltiniu tapo faktas, kad Remigijus Šimašius, naujas pilnas dorybių slibino urvo nuomininkas, „principų vardan pasirengęs rizikuoti net pergale rinkimuose“, nelygioje kovoje dėl Vilniaus mero sosto įveikė juodąja „savireklama“ alsuojančią gyvatę – Artūrą Zuoką. Hmm... Aš taip pat nemėgau nugalėtos baidyklės, bet labai žemai nesilenkčiau nugalėtojui ir neskandinčiau jo vazeline. Tegul vyriškis pirmiausia leidžia save pažinti, jei ne darbais, tai bent jau tuo, kaip ruošiasi  imtis šių darbų. Juolab, kad slibino išjodinėtojas jau suprato, kad vykdyti rinkimų pažadus nebus taip lengva ir malonu, kaip  juos teikti.

Pagrindinio pažado – sumažinti vilniečiams šildymo kainas iki 20 proc. – jau atsisakė. Panašiai kaip ir siekio sukurti sostinėje „du kartus daugiau gerai apmokamų darbo vietų“. Galų  gale, tegul  eina po velnių tos darbo vietos, nes kas patikėtų, kad gaus kokį pelningą etatą? Kitas dalykas –  atpalaiduoti smaugiančią mokesčių už  komunalines paslaugas kilpą. Už tokią paslaugą rinkėjas yra pasirengęs į rotušę įnešti kandidatą paauksuotose neštuvuose, pakeliui mindžiodamas elektroninius įėjimo vartus.

Taigi R. Šimašius pažadėjo, kad atpalaiduos kilpą. Bet tai jau praeitis. Vos savaitei praėjus po „slibino“ nugalėjimo, šio pažado įgyvendinimo datą perkėlė į... kitą kadenciją. „Realiai, bet po ketverių metų“, – paskelbė jis. Apsukruolis. Vieną kumštį susuko į špygą, o kitu jau vilioja ragindamas: „ Jei išrinksite mane vėl, išpildysiu viską...“ Ir nieko, kad šilumos kainas mums nustato ne maloningai valdantis  meras, o daugiagalvis slibinas, vadinamas Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).

Gal greičiau R. Šimašiui pavyks įgyvendinti priešrinkiminę „paprasto ištikimojo“ svajonę apie lenkų mišias Vilniaus katedroje? Neatmetu tos galimybės, bet pirmiausia jis turėtų tapti arkivyskupu, o Lietuvos visuomenė – pribręsti prie tokios šventvagystės. Dabartinis Ekscelencija Arkivyskupas Gintaras Grušas teigia, kad „dar nepribrendo“. Taigi laukiame, kad naujojo mero vadovaujama Vilniaus savivaldybė „bendraus su pareiškėjais ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų ar  anglų kalbomis“.

Galų gale, R. Šimašius savo sveikinimų rašytojus, tinklaraštininkus ir pliaukšėtojus iš Lenkų diskusijų klubo patikino, kad savivaldybė tai „privalo“ ir kad „tam jau yra objektyvios priežastys ir galimybės“. Tik ką apie tai sako neseno R. Šimašiaus koalicijos partnerio – konservatorių – parengtas ir jau per pirmąjį svarstymą Seime priimtas naujasis, griežtesnis nei ligšiolinis, Valstybinės kalbos įstatymas? Ar tai ne tas atvejis, kai jis draudžia naudoti bet kokias užsienio kalbas (net žodžius!) valstybės, visuomenės ir ekonomikos sferose?

Įdomu, ar tie R. Šimašiaus dorybės dainiai nemato, kad jų stabas apsijuokęs aplenkė patį Mykolą  Majauską ir jo rinkimų šienelį, ar jie nenori matyti? Bet kokiu atveju aš turiu jiems patarimą. Nedarykite iš vyriškio slibinų apsuptos Snieguolės, norėjusios išpildyti visus Lietuvos lenkų įgeidžius, kol A. Zuokas pragaro ugnimi spjaudė į šiuos kilnius ketinimus. Tiesiog paklauskite, kur sandėliavo savo „stebuklus, vainikus, pažadus“, kai kartu su konservatoriais valdė šalį (ne miestą) ir turėjo realią įtaką Lietuvos Respublikos teisėkūrai, nors arkivyskupui jos neturės niekada.

Pačiam slibino nugalėtojui rekomenduoju seną pamokantį rusų animacinį filmuką apie tokį kaip jis „herojų“, nužudžiusį žvėrį, įlipusį į jo olą ir staiga konstatavusį, kad pats tampa slibinu. Išėjo toks kūdikėlis, slibinukas, pranašaujantis didelio grėsmingo slibino atsiradimą.

Tikiu, kad gražuoliu R. Šimašiumi galima taip žavėtis ir dievinti jį, kad net jo nuotrauką pasikabintum virš lovos. Tačiau mane žeidžia perdėtas uolumas formuojant tinkamą klimatą  veiksmams, iš tikrųjų esantiems naujai išrinkto mero rankose ir, kaip suprantu, jau reikalaujantiems kokio nors pagrindimo.

Man atrodo, kai bus nugalėtas slibinas, „herojus“ rengia šuolį į vieną iš sostinės lenkų  mokyklų. Kaip kitaip paaiškinti jo lenkakalbio garbintojo verksmus, kad „Vilniuje kai kurios lietuvių  mokyklos yra perpildytos ir jose vaikai mokosi dviem pamainomis, o lenkų ir rusų mokyklos yra pustuštės (pvz., Joachimo Lelevelio mokykloje moksleivių yra triskart mažiau nei numatyta  projektinėje dokumentacijoje). „Lenkų valkatos! – pagalvos kas nors mažai nuvokiantis. – Blokuoja  mokyklą, kai lietuvių jaunimas  netoliese susispaudęs vos ne kaip viščiukai  ankštame narvelyje“.

O tai elgeta purvyne vyžom rašė. Tiesiog yra taip, kad J. Lelevelio mokyklą lanko 462 mokiniai, (ten yra ir aštuonių klasių lietuvių skyrius), o vietų yra maždaug 552. Taigi iki viso komplekto trūksta 90 sielų. O minėti „tris kartus mažiau“, net ne „apytiksliai“, – bjaurus manipuliavimas.

Žinoma, kiekvienas toks trūkumas yra problema, tačiau ji nėra susijusi tik su lenkų ir rusų mokyklomis.  Pavyzdžiui, sostinės Senvagės gimnaziją lanko 420 mokinių, o vietų joje – 880; Minties gimnaziją – 400, o sukurta vietų – 728; Gerosios Vilties vidurinę  mokyklą lanko 656, o gali joje mokytis 964; Spindulio pagrindinę mokyklą lanko 362 vaikai, o vietų yra 674. Tai visos  pustuštės lietuvių mokyklos, kurių sąrašą galėčiau tęsti, nes mes turime jų apie penkiolika. Gal plepiai iš  Lenkų  diskusijų klubo (LDK) savo artimiausio pasirodymo metu norėtų apie tai  pamąstyti? Ar apsiribos tik tuščiomis kalbomis apie mažą lenkų švietimo patrauklumą? Ir tikriausiai jiems vėl pasirodys, kad „dėl visko yra kalta LLRA“.

Manau, kad per mažai Lietuvos lenkų savo vaikus leidžia į lenkų mokyklas, bet tai tik eilinių Lietuvos valdžios institucijų ir įvairiausių (a-)moralių autoritetų lenkų švietimo meistravimo rezultatas.

Galima sudvejoti, kai žinai, kad iki lenkų mokyklos yra daug toliau nei iki lietuvių, kai šioje  mokykloje yra skurdžiau ir sunkiau: mažiau vadovėlių, bet reikia išmokti daugiau dalykų, o ateityje laukia egzaminas iš to, kas nebuvo nagrinėta. Dar blogiau – jau daugelį metų šalyje vyrauja bjaurus lenkų mokyklų mokinių, kaip bukagalvių vėplų, nesusidorojančių su bet kokia kalba, traktavimas.

O pseudointelektinis, pagyrūniškas ir visai lenkų bendruomenės sąžinei atstovaujantis LDK šį mitą veidmainiškai propaguoja. Ką gi, jų cirkas, jų juokdariai. Tačiau jei ir LLRA, kurią šie įžūlūs diskutuotojai taip  uoliai diskredituoja, užuot ilgus metus kovojusi už lenkų mokyklas, tik plepėtų apie jų privalumus ir trūkumus, netrukus šių gražbylių ir gražrašytojų, prisidengusių LDK ženklu,  nebūtų kam klausyti ir skaityti. Jie nebūtų reikalingi nei kai kuriems Lietuvos politikams, nei visoms partijoms, kad taukštų niekus lenkakalbiam elektoratui. Juk be mokyklų, deja, jokia kalba neturi galimybės išlikti. Jei kas nors netiki, tegul paklauso, kokią abrakadabrą iki šių dienų vartoja dauguma imigrantų palikuonių.

Lucyna Schiller