Vilija Filipovičienė, Seimo narė iš Darbo partijos, kažkada buvusi Vilniaus rajono tarybos narė, sunerimo dėl pensininkų ir senyvo amžiaus žmonių likimo Vilniaus regione. Sunerimo būtent dėl to, kad iki šiol (nuo nepriklausomybės atgavimo prabėgo jau 25 metai) šie neišmoko valstybinės kalbos, o tai be galo apsunkina jų gyvenimą.

Praėjusią savaitę prie Vyriausybės rūmų įvyko piketas, skirtas Lietuvos tautinių mažumų mokykloms apginti, taip pat Lietuvos Respublikos Premjerui buvo įteikta peticija dėl valdžios vykdomo tautinių mažumų švietimo žlugdymo.

Pats premjeras įvertino Vyriausybės darbą šešetu, tuo pripažindamas visos komandos „trejetukininkų“ sindromą ir siųsdamas žinią visuomenei, kad, nepaisant gerų ekonominių rodiklių, žmonės nieko geresnio ir nesulauks.

80-osios maršalo Juzefo Pilsudskio mirties metinės paskatino dienraštį „Lietuvos žinios“ parašyti didelį straipsnį apie nepriklausomos Lenkijos kūrėją.

...Niekada neklausk, kam skambina varpai. Jie skambina tau. Šią pastabą skiriu vienai poniai iš lenkakalbės portalo DELFI versijos, šiek tiek savavališkai savo skaitytojams pristačiusios „Lietuvos rusų sąjungos narę“, neseniai išgarsėjusią kaip „nepalaikančią Lietuvos tautinių mažumų mokyklas ginančio mitingo“.

Kai kalbame apie kariuomenę, dažniausiai įsivaizduojame būrį vyrų, vieningai vykdančių komandas, vienodai apsirengusių, darniai žygiuojančių, balsingai skanduojančių. Nieko nuostabaus, kad dažnas jaunuolis ir nenori būti viso to dalimi – individualumo amžiuje vertiname išskirtinumą, o ne pritapimą prie bandos.

„Kremliui artimi politologai jau atvirai juokiasi iš Lietuvos, negalinčios susikalbėti su Lenkija“, – neseniai pasakė interviu „Lietuvos rytui“ Vygaudas Ušackas (giminės pavardė Ušacki), Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija eilinį kartą pabandė atkreipti visuomenės, Seimo ir valdžios dėmesį į tautinių mažumų galimybes aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, užtikrinti atstovavimą valdžios institucijose.

Vos Dainiaus Pavalkio krėslas ministerijoje ėmė klibėti, pasigirdo prieštaringas šios situacijos vertinimas. Vieni tikino, kad šaliai visai nerūpi švietimas, juk toks nepastovumas neleidžia kurti geros ilgalaikės strategijos. Kiti teigė priešingai – švietimas mums labai rūpi, būtent dėl to siekiama kuo geresnės kokybės, tam ir ministrą reikia keisti.

„Reikia dvejų metų, kad išmoktume kalbėti, penkiasdešimties, kad išmoktume tylėti“, – kažkada pasakė E. Hemingvėjus.