Kita vertus, šitoks kariuomenės susikurtas įvaizdis pirmiausiai ir iškasė duobę gynybos sistemai. Daugybę metų buvo pabrėžiama, kad kariai turi būti drąsūs, stiprūs, vikrūs, ryžtingi, nenugalimi, paklusnūs ir ištikimi. Idealus karys – raumeningas galiūnas, klusniai vykdantis nurodymus. Bet jei toks nesi? Arba ir nenori būti? Ar tai reiškia, kad esi netinkamas kariuomenei? O gal kariuomenės šulams reikėjo anksčiau pasiūlyti kažką tikroms asmenybėms, šviesioms ir idėjų kupinoms galvoms? Bet kurgi – kariuomenėje jus pirmiau įmerks į purvą, o tik tada paklaus vardo.

Kaip šiuolaikiniai vyrai - išsilavinę, apsiskaitę, keliavę po pasaulį, gali veržtis į karių gretas? Bene dažniausia priežastis, dėl kurios nenorima įsilieti į kariuomenės struktūrą, yra nenoras būti nuo kažko priklausomam, vaikomam, varinėjamam ir komanduojamam. „Aš pats galiu nuspręsti, kas man geriausia; noriu veikti laisvai ir nevaržomai; nemėgstu, kai man vadovauja ir daro spaudimą" – štai tokius argumentus girdžiu iš vaikinų, nenorinčių tapti kariais, bet, deja, jau pašauktų tarnauti, lūpų.

Atrodo, reikėtų džiaugtis – mūsų vyrai mąsto kaip tikri demokratinės laisvos šalies gyventojai. Kariuomenę jie mato ne kaip struktūrą, kuri, laikui atėjus, išlaisvins šalį, bet kaip sistemą, kuri pavergs jų protus, laiką, pasirinkimus ir laisvę. Ir tai – ne visuomenės, o visos gynybos sistemos ir politikos bėda.

Apie žmogaus asmenybę, unikalumą ir išskirtinumą – štai apie ką turi kalbėti tie, kurie ugdys būsimus šalies gynėjus. Karys – ne vien kūnas, kuris, reikalui esant, kovos ir nukraujuos iki paskutinio lašo. Jis – žmogus, turintis unikalių gebėjimų, talentų ir svajonių.

Į kareivines rudenį susirinks daugybė nuostabių vyrų, taip pat ir moterų – ir, mieli kariuomenės vadai, nė nebandykite šių žmonių paversti avinų banda.

Nė vienas šauktinis taip pat nėra būsimas ginklas, nutaikytas į priešus – nemokykite jų žiaurumo, abejingumo ir šaltumo.

Leiskite mūsų šauktiniams mąstyti, kalbėti, diskutuoti. Užčiaupdami jų burnas, jūs atimate iš jų laisvę, vadinasi, patys elgiatės kaip priešai.

Juk kažkas į karių gretas netrukus išleis draugą, palydės sūnų, mylimąjį ar brolį. O gal net dukrą, draugę ar seserį – o tai tik dar jautriau. Ir jei kariuomenė yra ta struktūra, kuri gina ir saugo, tai mes tikimės, kad pirmiausiai vertinami, orūs ir gerbiami ten jausis mums brangūs žmonės.

Gintarė Pugačiauskaitė