Deja, yra tokių, kuriems ir penkiasdešimties metų absoliučiai nepakanka išmokti šio su auksu lyginamo meno. Žiūrėkite – mūsų Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius tiesiog praleido gražią progą patylėti.

Tai, kad Lietuva gegužės 9-ąją į Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą Maskvoje nesiunčia jokios oficialios delegacijos, tikriausiai nieko iš mūsų nei nustebino, nei papiktino, net atsižvelgiant į tai, kad boikotuodami šią šventę vėl išsiskyrėme iš kitų ES šalių. Norėčiau priminti, kad Prezidentas Valdas Adamkus prieš dešimtmetį taip pat nenuvažiavo į Maskvą 60-ųjų karo pabaigos metinių proga. Kitų šalių vadovai tada atvyko gausiai. Šį kartą dauguma jų į Rusijos prezidento Vladimiro Putino organizuojamą šventę nevyks, tačiau oficialias žemesnio rango delegacijas tikriausiai išsiųs visi, išskyrus mus.

Mano nuomone, Saliamono sprendimą šioje situacijoje surado Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Gegužės 9-ąją tradiciniame kariniame parade Maskvos Raudonojoje aikštėje ji nedalyvaus, tačiau kitą dieną drauge su prezidentu V. Putinu padės vainiką ant Nežinomo kareivio kapo prie Kremliaus sienos. Vokietijos vyriausybės atstovas Steffen Seibert taip pakomentavo šį atvejį: „Kanclerė nori tinkamai, oriai paminėti Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir išsilaisvinimą iš nacizmo“ ir pridūrė, kad „pareiga puoselėti prisiminimą apie aukas lieka galioti nepriklausomai nuo Vokietijos pabrėžiamos kritikos Rusijos ir jos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu“.

Žinoma, to karo kontekste jokiu būdu negalima lyginti Lietuvos ir Vokietijos, sukėlusios šią masinę žmogžudystę, todėl dešimtmečius besimušančios į krūtinę dėl to, kad tapo tokio didelio aukų ir kančių skaičiaus priežastimi. Tačiau mes, kaip neseniai paskelbė mūsų premjeras, apskritai „nedalyvavome antrajame pasauliniame  kare“. Ir taip jis išbraukė beveik šešerius Lietuvos istorijos metus, ištrynęs iš jos dalies mūsų tautiečių dalyvavimą nacių nusikaltimuose, jų nužudytų aukų ir žuvusių ginkluotose kovose prieš okupantus kančias.

Jei yra pomirtinis gyvenimas, po mūsų vyriausybės vadovo pareiškimo Anapus turėjo kilti didelė painiava. Liuciferis tikriausiai svarsto, ar užgesinti ugnį po katilu, kuriame verda Ypatingojo būrio policijos pareigūnai, o kažkur erdvėje klajojančios 16-osios Lietuvos Šaulių Divizijos karių sielos, Antrojo pasaulinio karo metu pavirtusios į Raudonosios armijos karinį dalinį, juo labiau nežino, ar joms į dangų (už kovą su vokiečių okupantu), ar vis dėlto į pragarą (už bendradarbiavimą su Sovietais)? „Massaker fon Ponary“ (Panerių žudynes), kurias vokiečiai laiko vienu iš gėdingiausių praėjusio karo istorijos puslapių, mūsų premjeras taip pat lengva ranka pasiuntė į užmarštį. Gal jis padarė išvadą, kad 100 tūkstančių nužudytųjų Paneriuose, palyginus su šiandienos emigracijos mastais, ne toks jau didelis nuostolis... Ypač kad tarp aukų dominavo ne lietuviai.

Dar viena priežastis, kodėl Lietuva neturi pagrindo su rusais bendrai švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos, yra Ministro Pirmininko priminimas, kad po karo „prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija“. Sovietų. O ką okupacijos metu darė pats Algirdas  Butkevičius? Išeina, kad... karjerą okupacinėje Sovietų vietinėje administracijoje. Jis taip pat priklausė okupacinei komunistų partijai, ir šį faktą kandidatuodamas į prezidentus gėdingai nutylėjo. Taigi kai nori, jis gali protingai... tylėti.

Lucyna Schiller