Aro Lukšo plunksna sukūrė beveik traktatą, kuriame jis nušviečia maršalo asmenybę nuo vaikystės iki jo kovos dėl Lenkijos vietos Europos žemėlapyje. Savo „traktatą“ autorius, kaip ir pridera vidutiniam lietuviui, pavadino: „Juzefas Pilsudskis: Pralaimėjau savo gyvenimą“.

Tiesą sakant, mano manymu, perskaičius tokią antraštę, toliau straipsnio galima neskaityti, nes autoriaus ketinimai glūdi jo pavadinime. Bet aš pasistengiau ir perskaičiau. Intuicija manęs neapgavo.

A. Lukšas J. Pilsudskį jau nuo ankstyvos jaunystės vaizduoja kaip jausmingą jaunuolį, kuriantį fantastinius planus, kurių jis niekada negalės įgyvendinti. Parodo jį kaip nevykėlį, kuris, kaip ir jo tėvas, nieko negali padaryti iki galo.

Pasak autoriaus, tik atsitiktinumo dėka kilmingos šlėktų šeimos palikuonis Vilniuje sutiko moterį, idėjinę socialistę Mariją Juškevič, įraukusią jį į konspiracinį darbą. Tokiu būdu J.  Pilsudskis tapo socialistu ir žaibiškai (žinoma, vėl laimingo atsitiktinumo dėka) Vilniuje padarė karjerą. Per labai trumpą laiką iš niekieno nežinomo Ziuko jis tapo Lenkijos socialistų lyderiu.

Tada jam vėl pasitaikė eilinis darbelis, kai prie Bezdonių su bendražygių grupe užpuolė caro traukinį ir iš imperatoriaus pavogė tuo metu pasakišką sumą – 200 tūkstančių rublių. Taigi J. Pilsudskis turėjo už ką kovoti. Jis pradėjo kurti šaulių sąjungas, o po to – legionus.

Tačiau A. Lukšo straipsnio sąmojis – paskutinė pastraipa, kurią jis pavadino „Vilniaus Preferansas“. Jame kaip veidrodyje atsiskleidė autoriaus apmaudo ir pykčio maršalui priežastys. A. Lukšas rašo, kad būtent Vilnius buvo paskutinė korta J. Pilsudskio žaidime, kad būtų atkurta Abiejų Tautų Respublika. Todėl nenorėdamas jos prarasti, jis pradėjo Vilniaus „avantiūrą“.

Toliau autorius jau tradiciškai kaltina lenkų lyderį „klasta“, nes jis užgrobdamas Vilnių pažeidė Suvalkų sutartį, (beje, sutartis tebuvo tik karinis susitarimas dėl ugnies nutraukimo ir neturėjo jokios įtakos Vilniaus likimui). Jis negerbė tautų apsisprendimo teisės, nes neva Vilniaus prijungimas prie Lenkijos nebuvo savanoriškas. Čia autoriui aiškiai trūko nuovokos, nes net apie tuometinio Vilniaus nuotaikas rašantys lietuviai savo atsiminimuose negalėjo nuslėpti jų aiškiai prolenkiško pobūdžio.

Galiausiai A. Lukšas kaltina J. Pilsudskį, kad  šis tariamai neturėjo jokio noro derėtis su Lietuvos valdžios institucijomis. Įtarimas atsižvelgiant į faktus yra tiesiog nerimtas, ir dėl to autorius pateikia papildomų įrodymų kitose pastraipose. Jis rašo, kad Lietuvos valdžios institucijoms J. Pilsudskis siūlė bendrus rinkimus į Seimą, kuris susirinktų Vilniuje ir nuspręstų tolimesnį miesto likimą bei nustatytų bendrus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lietuviai atmetė pasiūlymą, todėl J. Pilsudskis turėjo pulti į „neviltį“ ir užimti Vilnių apgaule – pateikia savo argumentus šiuo klausimu A. Lukšas.

Pagaliau autorius paaiškina skaitytojams, iš kur atsirado toks  pretenzingas straipsnio pavadinimas. Mėnesį prieš mirtį J. Pilsudskis neva pasakė savo adjutantui, kad pralaimėjo savo gyvenimą. A. Lukšas, žinoma, iš karto šį teiginį susiejo su Vilniumi.
Perskaičius tokį straipsnį apie nepriklausomos Lenkijos valstybės kūrėją, galima pasakyti vieną dalyką – juoda legenda apie J. Pilsudskį veiksmingai išpučiama  Lietuvoje  ir šiandien, kai, atrodytų, atėjo laikas objektyviau pažvelgti į vieną žymiausių praėjusio amžiaus lenkų. Tuo tarpu iš A. Lukšo straipsnio atrodo, kad nevykėlis ir fantastas, nesugebantis vykdyti užsibrėžtų tikslų, nei iš šio, nei iš to tampa Lenkijos valstybės vadovu, sėkmingai kovoja už jos  nepriklausomybę ir sienas, tarp kitko, nelygioje kovoje triuškindamas bolševikus.

Ką gi, tokie tekstai apskritai daug daugiau pasako apie patį autorių, nei apie jo tyrimo objektą.

Tadeuš  Andžejevski