Būsimieji studentai, dabartiniai abiturientai, turbūt nerimauja labiausiai. Regis, jų likimas niekam nerūpi, švietimo sistemos ateitis Lietuvoje neaiški, studijuoti gal nė neverta, juk visi skatina griebtis šautuvo ir eiti ginti tėvynės.
Nepaisant to, kokia švietimo situacija šalyje susiklosto, jaudulys, baimė, netikrumas, abejonės vis tiek gyvena jaunų žmonų širdyse. Todėl šiame straipsnyje nekvestionuosiu D.Pavalkio klausimo. Ne jis čia svarbiausias. Nes švietimo ministras, kad ir koks jis būtų ar ir visai nebūtų, tikrai nepadės nei specialybės pasirinkti, nei į universitetą įstoti. Dabar reikia kreipti dėmesį į moksleivius, studentus, abiturientus, padėti jiems pasirinkti, padrąsinti, patarti. Nes D.Pavalkis, esu tikra, nepražus. O štai jaunas žmogus visoje šioje sumaištyje gali ir pasimesti.
Panaši keista ir kiek chaotiška situacija švietimo srityje buvo susiklosčiusi ir anksčiau. 2009 metais, kuomet atsiėmiau atestatą gimnazijoje ir turėjau planuoti tolesnę ateitį, kaip tik prasidėjo tuometinio švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus vykdomos reformos. Buvo labai aišku: vieni gauna studijų krepšelį, kiti – ne. Tai buvo grynai pinigų klausimas, net mokytoja sakydavo „mokykitės, nes jei rinksite penketus, kas gi jums mokės tuos tūkstančius už studijas universitete?". Negana to, tuo laiku į Lietuvą atslinko ir krizė. Griuvo verslai, užsidarė įmonės, prisipildė darbo birža. Situacija atrodė tikrai liūdna, nors gal dabar daugelis jau viską pamiršo. Bet mes vis tiek stojom mokytis, nes tai reiškė, kad dar turim vilties. Kai kas mus irgi ragino palaukti, pagalvoti, bandė įtikinti, kad G.Steponavičiaus reforma niekam tikusi. Bet tai – tik kitų minčių klystkeliai, o ne tikrasis kelias, kuriuo reikėtų eiti. Kiekvienas žmogus – skirtinga istorija, ir ji unikali, nepriklausomai nuo to, koks ministras tuo metu dunkso savo poste.
Reikia pripažinti, kad švietimas visada yra pernelyg glaudžiai susijęs su pinigais. Beveik kiekvienas moksleivio ar studento klausimas dėl studijų yra iš esmės pinigų klausimas. Ar mokslai kainuos? Ar gausiu stipendiją? Kur dirbsiu ir kokį atlyginimą gausiu vėliau? Vien apie pajamas, deja, galvoja ir kai kurios aukštosios mokyklos. Antai „Panelės" žurnale pamačiau Kauno technologijos universiteto (KTU) reklamą. Joje siūloma daug įvairių specialybių skambiais pavadinimais. Tiek to, kaip pavadinsi, tai esmės nekeis, bet vis dėlto paklaidinti būsimus studentus ir užmesti jiems nesučiumpamą masalą čia tikrai norima. Pavyzdžiui, į specialybę, pavadintą „Europos studijos", siūloma stoti tiems, kurie nori dirbti Europos Parlamente. Bet kaipgi šios studijos tą norą išpildys? Galima norėti dirbti EP, baigti KTU, ir toliau norėti dirbti EP. Nes „Europos studijos" – tai ne kelialapis į Briuselį. Aišku, pavadinimas skambus, ir turbūt visa giminė palaikys jauną žmogų, jei jis sumanys čia stoti. Gal net surinks tam pinigų. Bet kai toks studentas galiausiai baigs mokslus, tai visa šeima tik ir lauks, kada gi jis išvyks dirbti į EP. Nuolat klausinės: gal jau skrisi į Briuselį? Gal į Strasbūrą? O jūs prieš tai pasižiūrėkite, ko reikalauja EP iš būsimų savo darbuotojų. Ogi dažniausiai – aukštojo universitetinio išsilavinimo ir puikaus anglų kalbos ar/ir dar vienos pagrindinių ES šalių kalbos mokėjimo. Taigi, jūsų konkurentais į tokią darbo vietą gali būti visi universitetų absolventai! O anglų filologas iš humanitarinio fakulteto gal net visus aplenks, nes jis tiksliau surašys savo dokumentus užsienio kalba.
Ir šiuo pavyzdžiu noriu suteikti dar vieną mažą pamoką – mokytojus ir patarėjus reikia rinktis labai atsargiai. Svarbu atidžiai peržiūrėti studijų programas, skaityti ne vien jų pavadinimus, bet ir konkrečius dalykus, kurių bus mokomasi. Jei norite dirbti valstybės tarnyboje, tai neklauskite universiteto konsultantų, ką baigti, kad jus priimtų ministerija. Kreipkitės į pačią ministeriją.
Gal švietimo ministras ir neišlaikė savų išbandymų, bet jums, būsimieji studentai, nuo to turėtų atsiverti naujas aiškumas, naujas suvokimas. Jūsų mintys skirtos generuoti naujas idėjas, rankos – kurti dar neįgyvendintus projektus, tačiau būtina suvokti,- nors ir labai egoistiškai tai skambėtų, kad svarbiausi esate jūs patys. Savo jėgas, savo mintis ir savo potencialą pirmiausiai sau ir išnaudokite. Nesukite galvos dėl ministrų. Neimkite į rankas šautuvų dėl išgalvotų priešų. Nesiskolinkite pinigų tam, kad studijuotumėte brangias mistines specialybes, kurios neva nulakdins jus tiesiai į Europos Parlamentą.
Universitetui jūsų reikia labiau nei jums universiteto. Bankas nori, kad imtumėte paskolą, bet jums jos nereikia, nes už jūsų mokslą mokės valstybė. Ir į rankas jūs imsite knygą, ne šautuvą. Štai kaip turi galvoti XXI amžiaus būsimas studentas. Nes dabar – jūsų laikas krautis kapitalui, kaupti žinioms, semtis patirčiai. Visi sako, kad jaunimas – šalies ateitis, tai ir elkitės su savimi oriai, leiskite jumis pasirūpinti valstybei. Vėliau juk dirbsite jos labui.
Ir, svarbiausia, dėl nieko nebijokite. Aišku, gali būti, kad jums nepatiks universitetas, į kurį įstosite. O gal nepasiseks laikant abitūros egzaminus. Arba, kad ir ką bebaigtumėte, niekaip neįsidarbinsite EP. Švietimas - tokia sritis, kad čia paslysta ir ministrai, ir studentai. Bet, kita vertus, švietimo sistemos esmė – tai suteikti galimybę mokytis ir mokytis, kad daugiau neklystume.
Gintarė Pugačiauskaitė
