Natūralu, kad dėl to kalta LLRA, nes jau tiek daug metų valdo Vilniaus krašto rajonus, todėl vyresnio amžiaus žmones galėtų išmokyti lietuvių kalbos – savo nesename straipsnyje daro išvadą  parlamentarė.

Nežinau, kodėl daugelį metų gyvendama Vilniaus krašte Seimo narė pati nesiėmė šios veiklos (kas jai trukdė nešti lietuvių švietimo žibintą), tačiau įtariu, kodėl dabar staiga kilo šis susirūpinimas. Taigi Vilija Filipovičienė per pastaruosius savivaldybių rinkimus labai svajojo tapti Vilniaus rajono mere. Svajonė, matyt, buvo labai stipri, nes jau pirmuose televizijos debatuose nuolat kartojo, kad kai taps mere (sic!), rajone įves tokią demokratiją, kokia žmonės džiaugėsi valstybių formavimosi mūsų žemyne laikais. Tai mitingų demokratija. Ji teigė, kad dėl kiekvieno savo sprendimo konsultuosis su žmonėmis, susitikusi su jais diskutuos. Ir tik po to galbūt pradės įgyvendinti savo sprendimus. Tiksliai taip, kaip tai žmonės darė senais genčių bendruomenių vystymosi laikais.

Ši idėja Seimo narei atrodė tokia puiki (kartojo ją televizijoje turbūt tris kartus), kad jos tikriausiai liko nepastebėta detalė, jog žmonija per šį kelių tūkstančių metų laikotarpį nuo mitingų  demokratijos toli pažengė į priekį. Šiandien demokratija yra tai, kad rinkėjų pasitikėjimo prieš rinkimus siekiantys kandidatai ir politinės partijos siūlo jiems savo idėjas ir sprendimus, kuriuos, jei bus išrinkti, ketina įgyvendinti (kad žmonėms geriau gyventųsi). V. Filipovičienė tuo tarpu siūlė visiškai priešingai: pirmiausia išrinkite mane, tada aš jūsų klausiu, kaip man valdyti.

Rinkėjai neužkibo ant tokio katės uodegos raitymo. Po rinkimų V. Filipovičienė skausmingai įsitikino, kad kelias į sostinės rajono mero kėdę yra toks tolimas, kaip nuo Žemės iki Mėnulio, tad ji tikriausiai nusprendė sumažinti šią jai nemalonią realybę.

Kaip jau minėjau pradžioje, ji Vilniaus krašto valdžios institucijas sukritikavo dėl prastų šiame rajone gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių lietuvių kalbos žinių. Jie dabar kenčia, nes jų niekas neišmokė valstybinės kalbos, nors galų gale jie gyvena Lietuvoje – nepraleido progos pabrėžti tautos išrinktoji. Ir lietuvių duoną valgo – prie to, ką pasakė V. Filipovičienė, pridėjo kita „jos sukirpimo“ aktyvistė dar auštant nepriklausomybei.

Ką čia galima pasakyti dėl tokio Seimo narės susirūpinimo? Jei V. Filipovičienė norėtų Vilniaus rajono gyventojus padaryti laimingus Lietuvos Kulturkampfo pagrindu  (t.y. versti mokytis lietuvių kalbos visus – nuo mažo iki didelio, neatsižvelgiant į socialinius, kultūrinius, ir pagaliau vyresnio amžiaus žmonių intelektinius gebėjimus), siūlau jai pradėti nuo savęs. Iš pradžių, tarkim, tegu išmoksta lenkų kalbą, nes metų metus gyvena lenkų aplinkoje. Ir kai jau pradės kalbėti A. Mickevičiaus kalba, tegul tada, remdamasi asmeniniu pavyzdžiu, skatina vyresnio amžiaus lenkus mokytis K. Donelaičio kalbos.

Tuo tarpu Vilniaus regiono vietiniams, ypač pensinio amžiaus gyventojams, praverstų šiek tiek daugiau pagarbos įstaigose. Nieko valstybei nenutiks, jei ten bus leista jiems bendrauti ta kalba, kurią jie naudoja kiekvieną dieną. Ir šia problema noriu paraginti užsiimti V. Filipovičienę.

Tadeuš  Andžejevski