Nežinau, ar tokios neakivaizdinės studijos Oksforde būtų įskaitytos bet kurioje tvirtos demokratijos šalyje, bet jei atvirai, – aš abejoju. Vakaruose norint tapti didelės, šalyje svarbios politinės partijos  pirmininku, pirmiausia reikia pereiti visas karjeros pakopas valstybėje: pradedant jaunimo, vietos valdžios lygmenyje ir baigiant nacionaliniu lygmeniu. Ir tik tada, kai kandidatas įsitvirtins visuose  šiuose lygmenyse, gali svajoti apie startą į partijos lyderio pareigas.

Lietuvoje, kaip aiškiai rodo konservatorių pavyzdys, yra visiškai kitaip. Pakanka garsaus senelio  pavardės bei gražios išvaizdos ir jau galima ne tik startuoti, bet ir laimėti rinkimus. Senelis, jei jau apie jį kalbame, yra, tiesą sakant, patenkintas (močiutė tikriausiai taip pat). Pagaliau galės pavadovauti partijai nuo užpakalinės sėdynės. Prieš dvejus metus vykusiuose rinkimuose jis narsiai kovojo dėl vadovavimo, tačiau pralaimėjo A. Kubiliui. Tiesą sakant, jis pralaimėjo tik per plauką, tuo pačiu laimėjęs su varžovu visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Tokie keisti konservatorių samprotavimo proceso verpetai ne geriausiai liudija apie pačius partijos narius. Atrodo, kad daugiau kaip 16 tūkstančių „kardų“ turinti partija mėtosi iš vieno kraštutinumo į kitą. Pirmiau balsuoja už pagyvenusį politiką, švelniai tariant, M. Petaino amžiaus (senjoro Landsbergio ir M. Petaino, tapusio Prancūzijos ministru  pirmininku, amžius – ant sprando aštuoni dešimtmečiai  ), kad po dvejų metų balsuotų už visišką politinį pienburnį. Susidaro toks įspūdis, kad konservatoriams „tas pats“, už  ką balsuoti, kad tik turėtų Landsbergio pavardę.

Tokia keista metamorfozė gali reikšti ir tai, kad partijoje (tokioje gausioje) tiesiog nėra už ką  balsuoti. Irena Degutienė, budinti kandidatė, tai asmuo, neturintis charizmos, bespalvė ir, be to, šimtu procentų oportunistė. Nenuostabu, kad startuoja tik tam, kad galų gale pralaimėtų (be to, ji pati prieš antrojo turo pabaigą įtikinėjo, kad nieko tokio, jei pralaimės).

Taigi lieka tik pasveikinti senelio anūką su pergale. Linkime tvirtai laikyti partijos vairą ir tikėti seneliu su sąlyga, kad jis pats netikės savo baimėmis ir persekiojimo manijomis. Kalbant apie idėjas fix, pavyzdžiui, apie Mistralį, kurį  už 1 eurą Gabrielius ketino pirkti, irgi nereikia persistengti, nes dar  kokį Iskanderį nesąmoningai iš rusų nusipirksime. Landsbergis jaunesnysis pasiūlys susimesti, o kažkoks kietagalvis generolas iš Kaliningrado srities išgirs, patikės ir parduos. Ir kas tada? Bus ne šio pasaulio nuotykis.

O jei rimtai, pamatysime, ar po jaunų rezervininkų rinkimų bent kiek pasikeis konservatorių politika lenkų klausimais. Aš manau, kad bus sunku, jei prisiminsime apie senelį ant galinės sėdynės ir partines „viršūnes“ šalia...

Tadeuš Andžejevski