Prezidentas Emmanuelis Macronas pakvietė į ceremoniją penkiasdešimt pasaulio lyderių ir karališkųjų šeimų atstovų. Savo kalboje padėkojo susirinkusiesiems už „narsą“, „drąsą“ ir „brolybę“, kurias Prancūzija patyrė ir iš užsienio partnerių. Jų dėka katedrą pavyko „išgelbėti“ ir „atstatyti“. Skambančius katedros varpus prezidentas pavadino „vilties muzika“. Paryžiaus arkivyskupas Laurentas Ulrichas simboliškai tris kartus trinktelėjo į katedros duris, ir jos atsivėrė tikintiesiems. Mes, maldininkai ne iš Prancūzijos, irgi atsikvėpėme su palengvėjimu, nes anaiptol buvo neakivaizdu, kad po gaisro Paryžiaus katedra atgaus savo sakralinę funkciją.

Pasaulio žiniasklaida sakraline ceremonijos dalimi savęs, žinoma, nenuvargino. Daug dėmesio tuo tarpu skyrė didžiajai politikai ir ypač – gestų diplomatijai. Pastaruoju aspektu, norom nenorom, turėjo sutelkti dėmesį į išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuris atvyko į Paryžių, nors Vakarų politinis elitas (su nedidelėmis išimtimis) labai nenorėjo, kad jis taptų galingiausios pasaulio valstybės vadovu. Iš visų jėgų palaikė Kamalą Harris, o ši vis tik pralaimėjo. Dabar paaiškėjus, kad statė ne ant to žirgo, turėjo savo klaidą kažkaip taisyti. Apsimesti, kad jos nebuvo. Kažkaip D. Trumpui įsiteikti. Paryžiuje tai buvo matyti. „Gestų diplomatijos“ požymiai buvo pernelyg akivaizdūs pradedant tuo, kad į Prancūzijos sostinę buvo nepakviesti aršiausi D. Trumpo oponentai, tokie kaip kancleris Olafas Scholzas ar premjeras Donaldas Tuskas. Pakviestieji irgi buvo sugrupuoti pagal svečio iš JAV skonį. Pavyzdžiui, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris buvo pasodintas tik antroje eilėje, o Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai, kuris laikomas asmeniniu D. Trumpo draugu, buvo skirta vieta pirmojoje eilėje. Šio akivaizdaus pažeminimo negalėjo pakęsti „Die Welt“ vyriausiasis redaktorius Ulfas Poschardtas, socialiniame tinkle X paskelbęs tokį isterišką įrašą: „Tai – neįtikėtinas pažeminimas Vokietijai, kuri šiuo metu yra nepalankioje ekonominėje situacijoje, o dabar dar ir simboliškai marginalizuojama užsienio politikoje.“ Tai yra schreklich. Baisu. Taip nuvertinti Vokietijos didybę. Juolab kad Lenkija patyrė tokį palankumą. Prezidentą A. Dudą šiltai ir draugiškai pasveikino prezidentas D. Trumpas. Ar kartais tai nėra ženklas, kad Europoje pučia nauji vėjai? Maža to, žiniasklaida praneša, kad D. Trumpas dar neprisaikdintas, o jau veikia kaip po senovei. Reikalauja, kad NATO šalys adekvačiai mokėtų šiai organizacijai. „Jeigu europiečiai mokės pagal savo sąskaitas ir elgsis su mumis sąžiningai, absoliučiai likčiau NATO“, – pasakė jis interviu televizijos kanalui NBC. Šis „jeigu“ yra stiprus pliaukštelėjimas ypač Berlynui, nes būtent jis labiausiai nenori apmokėti sąskaitų. Tik žada mokėti, lygiai taip pat, kaip žada Lietuvai savo šarvuočių diviziją. Jau geri keleri metai, kai Vokietijos brigada turėtų mus ginti. Kol kas, deja, atbaido priešą tik popieriuje. Tačiau sklando gandai, kad jau nuo sausio Bundesvero kariai atvyks į mano Grigaičius, į ką tik ten pastatytą bazę laikinai, kol dar yra statoma bazė Rūdninkuose.

Tačiau grįžkime prie Paryžiaus ir gestų politikos. D. Trumpas jam nedraugiškoje aplinkoje aiškiai jautėsi kaip tikras amerikiečių kaubojus. Į E. Macrono gestus atsakydavo gestais. Kalbėjo aptakiai, rado keletą akimirkų V. Zelenskiui, kuris, kaip pranešama, patikino jį, kad „nori sudaryti susitarimą ir užbaigti šią beprotybę“. Sveikindamasis su Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariu princu Williamu, leido sau elgtis demonstratyviai ir sulaužė visus įmanomus etiketo ir protokolo reikalavimus. Pirmas paspaudė ranką Williamui ir dar patapšnojo jam per petį, tuo pažeisdamas net du britų etiketo principus. Mat pagal karališkąjį protokolą tai princas turėtų imtis iniciatyvos paspausti ranką. O jau patapšnojimas apskritai netelpa į jokius kanonus, nes yra kvalifikuojamas kaip „perteklinis fizinis kontaktas“, kurį princas vis dėlto stoiškai atlaikė.  
    
O prezidentas E. Macronas tikriausiai net kataliku pasijuto kuriam laikui, taip desperatiškai jam reikėjo kokios nors didesnės sėkmės, kad užglaistytų didžiules vidaus problemas. Nežinau, ar žegnojosi, tačiau Dievo Motinos katedros atidarymas tuo būtent momentu buvo jam kaip dovana iš dangaus. E. Macrono gudravimas vidaus politikoje, žaidimai su demokratija sukėlė didžiulę politinę krizę šalyje. Ką tik atsistatydino premjeras Michelis Barnier, kurį E. Macronas į šias pareigas paskyrė vos prieš kelis mėnesius. M. Barnier vyriausybė neturėjo daugumos, tačiau priimant 2025 metų biudžetą premjeras vis dėlto bandė prastumti 60 mlrd. eurų vertės taupymo priemonių paketą, kad būtų sumažintas biudžeto deficitas. Deja, užuot sumažinęs išlaidas, sulaukė tiek „kraštutinių kairiųjų“, tiek „kraštutinių dešiniųjų“ kritikos ir jo vyriausybė žlugo. Suformuoti naują vyriausybę bus velniškai sunku, nes nekraštutinių partijų Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje beveik nėra, išskyrus E. Macrono „Renesansą“ ir Barnier „Respublikonus“. Tačiau jų kardų užteks nebent garbės paradui, o ne parlamentinei daugumai. Taigi E. Macronas daugumos neturi. Ir išskirtinai dėl savo klaidos, nes, prisiminkime, būtent jis vasaros viduryje priėmė absurdišką sprendimą paleisti parlamentą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus. Taip norėjo priversti prancūzus gelbėti Respubliką nuo fašistų, kuriais kairiųjų liberalų žargonu Prancūzijoje yra vadinami dešinieji iš Nacionalinio susivienijimo.  Būtent šis Nacionalinis susivienijimas šių metų pavasarį ryžtingai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, kas išgąsdino E. Macroną ir pastūmėjo jį imtis avantiūristinių žingsnių. Žaidimai su demokratija baigėsi tuo, kad vietoj kraštutinių dešiniųjų pirmalaikius rinkimus laimėjo kraštutiniai kairieji, o E. Macronas liko „ant ledo“, nes nugalėtojai nori dabar atšaukti liberalias jo reformas, kurias daugelį metų taip atkakliai forsavo. Taigi Prancūzijoje tvyro didžiulis chaosas, vyriausybės nebėra, 2025 metų biudžeto nėra, naujos daugumos sudarymo perspektyvos taip pat nėra. Tai neabejotinai paveiks Prancūzijos ir jos piliečių finansinę padėtį ir, kaip žinoma, tarptautinę šios šalies reputaciją.

Todėl sukvietęs į Paryžių penkiasdešimt pasaulio lyderių ir karališkųjų šeimų atstovų, E. Macronas norėjo šiek tiek šią reputaciją pagerinti. Prancūzijos spindesys ir galybė turėjo užgožti vyriausybės problemas. Tačiau pamiršti savo problemas prancūzai galės tik trumpam. Prancūzijos didybė turės užleisti vietą kasdienybei ir problemoms, kurios atrodo neišsprendžiamos.

Kai 2019 m. balandžio 15 dieną liepsnojo Dievo Motinos katedros stogas, ne tik Prancūzija pajuto, kad vyksta kažkas metafizinio. Dėl renovacijos kilęs gaisras pasiglemžė stogą, kuris kartu su bokštu sugriuvo į bažnyčios vidų lyg tam tikras Vakarų krikščionybės nuosmukio simbolis. Juk Paryžiaus Dievo Motinos katedra ilgus šimtmečius buvo laikoma lotyniškosios krikščioniškosios civilizacijos simboliu, kurį sekuliarioji Respublika šiandien pati naikina. Po krikščionybės likusią tuštumą tuoj pat užpildė milijonai Alacho sekėjų, kurie kaip cunamis užtvindė Prancūziją ir žemyną. Europa nebėra apsaugota, nes pati savo Dievo apsaugos atsisakė. Tad ar Dievo Motinos katedros atstatymą galime laikyti „vilties muzika“...?

Tadeuš Andžejevski
Vilniaus rajono savivaldybės
tarybos narys