Aš neturiu nieko prieš Lietuvos partizanus. Gerbiu jų kovą ir pasiaukojimą. Jie  nusipelnė kuo didžiausio dėkingumo, palikuonių  atminimo ir paminklų. Tiktai, atleiskite, pagrindinėje Vilniaus aikštėje? Ar tai nepernelyg rafinuota ekstravagancija? Ar tai ne paminklas, kaip S. Barejos  komedijoje, kur pagrindinis veikėjas sako valdžios atstovui:  „Štai geriausia meška pagal mūsų galimybes“? Ar tikrai partizanų žeminė turi būti universaliu laisvės simboliu, kuriuo norime įamžinti 100-ąsias mūsų nepriklausomybės metines?

Abejoju. Dėl daugelio priežasčių. Pirma, abstrahuodamas nuo architektūrinių  paminklų – žeminės vertybių. Tai  yra kovų  už nepriklausomybę temos susiaurinimas  tik iki vieno jų  fragmento. Taip, svarbaus, bet ne vienintelio. Eksponuodami  partizanų bunkerį, mes automatiškai pašaliname iš atminimo  lauko visus kitus kovos būdus, kurių  mūsų  istorijoje buvo daug. Be to, partizanai jau beveik paminėti tiksliai šioje vietoje, kurioje turi stovėti paminklas. Kitoje Gedimino prospekto pusėje yra  statinys, iš tikrųjų  – KGB kankinimų pastatas, kurio marmuro fundamentuose  iškalta daug miško brolių  pavardžių, deja, be lenkų patriotų, kuriuos tame pačiame pastate (tik keletą  metų anksčiau) kankino ir žudė gestapas ir jo pakalikai Lietuvoje. Bet tai – tik nukrypimas.

O dabar – prie reikalo. Ir tai bus antra: Lukiškių  aikštė jau turi savo istoriją. Taigi nereikia ieškoti jai naujos, su kuria ji jokiu būdu nesiejama. Kadangi Lukiškių aikštė vilniečiams jau pusantro amžiaus siejasi su kita kova už nepriklausomybę. Su sausio sukilėlių, kuriuos šioje aikštėje korė Muravjovas,  kova „už mūsų ir jūsų laisvę“. Ar ši kova yra blogesnė,  ar mažiau pasiaukojanti  nei miško brolių, kad turime perrašyti garsios Vilniaus aikštės istoriją? Galbūt kai kuriems šiuolaikiniams Lietuvos patriotams šios prieš  150 metų vykusios kovos sąvoka buvo per plati, nes ji susijusi su „mūsų“ ir „jūsų“ laisve? Gal dabar patriotai nori gerbti tik „mūsų“ laisvę, atmesdami  vietos istorinį paveldą? Taigi iš čia tikriausiai jų galvose išdygo idėja suteikti aikštei visiškai kitokį veidą, kitokį simbolį nei tie, kurie turi istorinį pagrindimą.

Mano nuomone, tai yra neistorinis ir nepagarbus veiksmas. Iš tikrųjų tai  – autentiško miesto veido trynimas palikuonių akyse. Šiame kontekste įdomu, kas atsitiks su sukilėlių kryžiumi  ir kuklia istorine lentele su simboline 1863 metų data jos papėdėje? Ar jų likimas bus toks pat,  kaip kai kurių senųjų antkapių istorinėse kapinėse, kur barbarai atliko naują laidojimą?

Lukiškių  aikštė, aprengta nauja simbolika, savaime nebebus pati savimi. Išnyks  iš Vilniaus žemėlapio, kaip ir daugelis kitų miesto simbolių, kurių jau nebėra. Jo vietoje bus sukurtas naujas simbolis, žinoma, taip pat svarbus, bet ne savo vietoje. Ne Vilniaus.

Gerai, kad nors aikštės centre planuojamas fontanas. Labai šiuolaikiškas, nes interaktyvus, tikriausiai niekur daugiau prie Baltijos jūros tokio nėra. Jis bus dinamiškas ir kintantis, reaguojantis  į žmonių judesius tam tikra vandens jėga. Kintantis, kaip yra kintanti jo sukūrimo vietos istorija. Vietos, kurios kartuvėse žuvo drąsūs 1863 metų sukilėliai, iš kur jodama į  mūšį pajudėjo Vilniaus bajorų visuotinė kariauna, kad apgintų miestą nuo bolševikų 1919 metais ( „Vyrai, Tėvynė, bolševikai, rupūžės, iš dešinės, į priekį trejetais",– tokį  įsakymą tada davė legendinis divizijos vadas Jerzy Dąbrowski), kur vėliau, po eilinės istorijoje okupacijos, Leninas kėlė ranką į šviesią komunizmo,  kuris niekada neatėjo, ateitį.

Vieta, kurios jau niekada nebebus...

Tadeuš Andžejevski