Lietuvos Prezidentės pareiškimas, dėl kurio ji verta tik pagyrimo, yra proveržis. Tai rodo, kad Lietuva po apsvarstymų laikotarpio ir „nekalbadienių“ (pasinaudosiu vedybiniuose santykiuose vartojamu žodynu) yra pasirengusi atsistoti šalia savo kaimynės (tuo pačiu metu rizikuodama užsitraukti kai kurių senųjų ES šalių nepasitenkinimą), su kuria ją sieja ne tik bendra istorija, bet ir aktualūs bendri interesai.

Manau, kad mūsų šalis tokiu būdu parodė brandą. Kita vertus, Prezidentas Andrzejus Duda viso savo oficialaus vizito Vilniuje metu įrodė esąs tinkamas savo politinio mentoriaus, a.a. Prezidento Lecho Kačynskio įpėdinis. Politikas, kuris savo drąsa ir atvirumu įgijo Lietuvos politinio elito pasitikėjimą, nors pastarieji lemiamu momentu gerai nepasirodė (turiu omenyje fatališką balsavimą Seime dėl pavardžių visiškai tragišku laikotarpiu). Bet tai labiau nurodo pastarosios trumparegiškumą, o ne kažką daugiau.

Reikia tikro politinio šedevro, kad vieno vizito metu būtų atrasta pusiausvyra tarp natūralaus poreikio sustiprinti santykius (atšilimo, jei kas pageidauja) su šalimi, kuri visada Lenkijoje buvo traktuojama kaip natūralus sąjungininkas ir tuo pačiu parodyti sąjungininkei būtinybę laikytis geros kaimynystės principų. Prezidentui Dudai tai pavyko.

Diplomatija prasidėjo dar Varšuvoje, vizito Vilniuje išvakarėse, kuomet Lenkijos Prezidentas susitiko su Lietuvos lenkų bendruomenės lyderiu Valdemaru Tomaševskiu. Taip jis nusiuntė aiškų signalą savo kolegai Lietuvoje, kad į Vilnių atvyksta ne tik su mandagumo vizitu. Taip, kartu mes džiaugiamės Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiu, tačiau tuo pačiu metu negalime, prisidengdami bendru džiaugsmu, nustumti Lietuvos lenkų problemų, dėl kurių likimo Lenkija jaučiasi atsakinga – taip apibūdinčiau šį signalą. Netgi, pridursiu, šis signalas reiškia, kad Varšuva dialoge su Vilniumi dėl tautinių mažumų problemų nesutiks dėl pačių suinteresuotųjų balsų nutildymo, ką kartais Lietuvoje bandyta daryti. Dar daugiau: Prezidentas Duda, susitikdamas su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderiu parodė, kad šiame dialoge atsižvelgs pirmiausia į reprezentacinės pusės balsus, o ne pakaitinius partnerius, kalbant apie Lenkijos diasporą prie Neries.

Atrodo, kad Vilniuje šie signalai iš Varšuvos buvo teisingai perskaityti. Prezidentė Grybauskaitė, pabrėždama Lietuvos tam tikrų veiksmų savanoriškumą, aiškiai nurodė Lietuvos lenkų bendruomenės problemas būsiant išspręstas. Netgi sakė, kad „iš esmės tai nėra sudėtingi dalykai“.

Net jei mes pripažinsime, kad tai nėra „tokie nesudėtingi dalykai“, kaip deklaravo Lietuvos Prezidentė, tai ir be to verta pažymėti pasikeitusią Grybauskaitės retoriką ir požiūrį į tautinių mažumų problematiką. Ir tai jau yra nemažai, turint omenyje, kad iki šiol Lietuvos Prezidento rūmai nebuvo taip vadinamu katalizatoriumi, sprendžiant įsisenėjusias Lietuvos lenkų problemas. Po atvirų pokalbių Prezidentai sutiko, kad turėtų būti atnaujintas Lenkijos ir Lietuvos komisijos, užsiimsiančios švietimo, žemės grąžinimo ir kitais klausimais, darbas. Žingsnis po žingsnio, kad „neužsispaustų viskuo iš karto“, kaip konferencijoje sakė Prezidentas Andrzejus Duda.

Santykių atšilimas negali nedžiuginti. Mieli gestai polonezo forma, kurį Vilniaus Rotušės aikštėje Lietuvos lenkų jaunimas sušoko Lietuvai arba broliškas-riteriškas sveikinimas tiesiai iš Varšuvos prie Jano Mateikos nutapyto „Žalgirio mūšio“ paveikslo.

Taigi draugystės užuomazgos jau yra. Dabar svarbu, kad tęstųsi toliaregiški sprendimai, kad gestai neliktų tik gestais. Negalima delsti. Laikas nelaukia. Bendri energetikos, infrastruktūros, gynybos interesai, interesai, susiję su Europos Sąjungos reforma negali ir toliau būti apsunkinti problemų, kurios – leiskite dar kartą pacituoti – „nėra tokios sudėtingos“.

Lenkams, o tuo pačiu ir Lietuvos piliečiams, ypatingai rūpi uždaryti skyrių, kurio pavadinimas „Neįvykdyti Lietuvos valdžios institucijų pažadai lenkų tautybės piliečiams“. Lai tai įvyksta: atnaujinti santykiai tarp „PL“ ir „LT“ turi būti draugiški, bet tuo pat metu ir asertyvūs.

Tadeuš Andžejevski

Terminas „asertyvumas“ reiškia gebėjimą efektyviai komunikuoti siekiant savo tikslų ir tuo pačiu išsaugant savo savivertę bei pagarbą kito žmogaus nuomonei (red. past.).