Nenuostabu. F. Merzui bus nelengva suformuoti naują vyriausybę. Ir tikrai sunkiau, nei tikėjosi, tą ir pats pripažįsta. Apie susitarimą su antrą vietą rinkimuose užėmusia „AfD“ negali būti nė kalbos. Populistų atžvilgiu, o tokiais būtent laikoma „AfD“, prie Reino galioja „ugniasienės“ principas. Esant tokiai situacijai, krikščioniams demokratams lieka O. Scholzo socialdemokratai, nes galima koalicija su Žaliaisiais nesuteiktų reikiamos daugumos. Taigi F. Merzas trečią kartą Vokietijos parlamentarizmo istorijoje grįžtų prie vadinamosios Dviejų dramblių koncepcijos, arba vokiškai Zwei Elephantenkoalition. Paskutinį kartą tokia kairiųjų ir dešiniųjų (sąlyginių, pripažinkime) koalicija veikė Angelos Merkel vyriausybės laikais ir buvo kupina įtampos. Šį kartą gali būti dar blogiau, nes antrasis dramblys, t. y. SPD, nebeprimena Afrikos milžino, o veikiau pliušinį paliegėlį su straubliu. Silpni, be charizmos, patikimumo stokojantys socialdemokratai, jei pateks į koaliciją, bet kokia kaina stengsis susigrąžinti charizmą, patikimumą ir jėgą. Todėl kels krikščioniams demokratams sunkias sąlygas, o šie neturės daug erdvės manevrams, nes koalicija su „AfD“ negalės net gąsdinti savo sąjungininkų. Todėl pradinis optimizmas, kad naują Vyriausybę pavyks suformuoti iki Velykų (kurios šiemet bus balandžio 20 dieną), gali pasirodyti pernelyg optimistiškas. Nors Vokietijos ekonomikos būklė, chaosas šalies viduje ir įtempta tarptautinė situacija reikalauja, kad Berlynas paskubėtų, jei nenori likti nuošalyje vykstant sudėtingam žaidimui dėl taikos procesų Ukrainoje.
Kancleris F. Merzas turės labai greitai sugalvoti, iš kur gauti pinigų nepakankamai finansuojamam ir iš esmės pabirusiam Bundesverui, nes juk Vokietijos kariuomenės silpnumas yra tiesiogiai proporcingas Berlyno balso silpnumui konfrontacijoje su Trumpo vadovaujamomis Jungtinėmis Valstijomis. Vokietija nori būti Europos kolosas, bet nesusitvarko su molinėmis kojomis.
Skubiai reikėtų spręsti problemą, iš kur gauti „oiro“, kaip vokiškai vadinama bendra valiuta, jei ekonomika vos kvėpuoja. Po daugelį metų trukusio sąstingio 2025 metais prognozuojamas menkutis vos 0,3 proc. BVP augimas. Tad karininė galia nenusimato. Kariuomenės būklę geriausiai atspindi vokiečių šarvuočių brigada, kurios Lietuvoje vis dar nėra, o ši jau seniai turėjo atgrasinėti Kremlių nuo invazijos į mūsų šalį.
Vokietijoje yra posakis: „Warum sind die Bananen krum?“ Kodėl bananai yra kreivi? Tai retorinis žodžių žaismas, į kurį visi žino atsakymą: nes tokia yra bananų prigimtis. Tokie jie yra iš prigimties. Lygiai taip pat tokį retorinį klausimą galima būtų užduoti „AfD“ atveju: kodėl taip sparčiai auga šios prieš isteblišmentą nukreiptos, populistinės ir šiek tiek netgi ekstremistinės partijos palaikymas, nors vokiečiai yra išsilavinę ir populistais savęs nelaiko. Tiesą sakant, jie yra labai geros nuomonės apie save. Atsakymas paprastas kaip bananų atveju – nes pagrindinės liberalios partijos dažnai yra dar labiau populistinės. Varšuvoje gyvenanti apžvalgininkė ir Vokietijos ekspertė Aleksandra Rybińska tiesiai šviesiai sako, kad tai A. Merkel išaugino „AfD“ kaip gyvatę ant savo krūtinės. Iškėlusi megapopulistinį šūkį – „priimsime kiekvieną migrantą, kuris tik pasieks mūsų sienas“ – ji išjudino sniego gniūžtės procesą. Nelaimę Vokietijai ir visai Europai, kokios nebuvo patyrusios nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Vokiečiai ilgai tikėjo pasakomis apie kultūrinį praturtėjimą, „multi-kulti“ politiką ir jų pensijoms sunkiai dirbsiančius migrantus. Kai vietoj viso to gavo milijardines išlaidas nenorintiems dirbti ir tik pašalpas gauti norintiems atvykėliams išlaikyti (90 proc. 2015 metų bangos migrantų – bedarbiai) ir drastišką saugumo jausmo sumažėjimą, pradėjo maištauti. Pradėjo ieškoti alternatyvos būtent toms establišmento partijoms, kurios juos nuvylė ir apgavo. Ir taip atrado „AfD“, į kurią dar prieš dešimtmetį nebūtų net žiūrėję. Būtent CDU/CSU ar SPD ir Žaliųjų partijų populizmas suteikia peno „AfD“, kuri žada masinius nelegalių migrantų deportavimus. Žada taip pat nutraukti Europos žaliąjį kursą, kuris savo utopiniais reglamentais taip supančiojo garsiąją Vokietijos Wirtschaft (liet. ekonomika), kad ši vos kvėpuoja.
Tiesą sakant, kai kurie „AfD“ šūkiai nepriimtini. Ypač lenkams, kai reliatyvizuoja istoriją ir vokiečių nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais, kai planuoja atkurti santykius su Rusija, kadi r vėl galėtų pumpuoti pigias rusiškas dujas per po sprogimo išlikusį „Nord Stream II“. Tai kelia mums grėsmę, kaip ir idėja nepageidaujamų migrantų problemą spręsti kaimynų sąskaita, ko savo ruožtu siekia ir krikščionys demokratai, ir socialdemokratai. Pastaruoju klausimu Vokietijoje sutariama. Visos partijos, išskyrus Žaliuosius, remia F. Merzo idėją siųsti migrantus atgal į artimiausias kaimynines šalis pagal Dublino susitarimą (Dublino susitarimas numato, kad ES teritorijoje esantys neteisėti migrantai yra grąžinami į pirmąją ES šalį, į kurią jie atvyko). Vokietijos policijos mikroautobusai jau dabar pagal šią tvarką reguliariai atveža atvykėlius prie Lenkijos sienos – diskretiškai, nebaudžiamai, be patikrinimo. O Vokietijos žiniasklaida giria Lenkijos vyriausybę už tai, kad ji, priešingai nei Prancūzija, Italija, Austrija ar Nyderlandai, priima visus atvykėlius. Dublino susitarimas tiesiogiai kelia grėsmę ir mūsų šaliai, nes juk į Europos Sąjungą migrantai neteisėtai patenka ir per mūsų sieną.
Kita mums kylanti grėsmė – pasikliovimas Vokietija ir jos Bundesveru, net nesusimąstant, kaip net ir turtinga ir didelė šalis gali būti mūsų saugumo garantas, jei jos kariuomenė yra išsibarsčiusi, nepakankamai finansuojama, o Vyriausybė neturi supratimo, iš kuri surinkti pinigų jai modernizuoti ir plėsti. Be to, blogiausias scenarijus būtų, jei Vokietijai vykdant JAV stūmimo iš Europos politiką, būtume supriešinti su Jungtinėmis Valstijomis. Tuomet ant Vilniaus rotušės sienos įamžinta prezidento George’o W. Busho citata, kad Lietuvos priešai bus ir mūsų priešai, mums niekuo nepadėtų. Ir tik dėl mūsų kaltės.
„AfD“ lyderė Alice Weidel prognozuoja, kad naujoji koalicija gyvuos neilgai, nes ji ignoruoja rinkėjų valią. Be to, ji ir toliau gyvens pagal Briuselio politiką, kurios pagrindinė architektė yra ji pati. Sustabarėjęs, demoralizuotas, ideologizuotas ir bejėgis Europos elitas daro viską, kad išliktų valdžioje savo šalyse. Tačiau jų „ugniasienės“ prieš populistus tampa vis mažiau veiksmingos, nes yra populistų statomos…
Tadeuš Andžejevski
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
