Sekmadienį (vasario 24 d. – red.) Vokietijoje – didžiausioje ir galingiausioje Europos šalyje – baigėsi pirmalaikiai parlamento rinkimai, kuriuos, kaip ir tikėtasi, laimėjo krikščionys demokratai CDU/CSU su 28,6 proc. balsų. Į antrą vietą išsiveržė prie Reino populistine ir iš dalies ekstremistine laikoma „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Per pastaruosius trejus metus populistų populiarumas padvigubėjo – iki 20,8 procento. Tačiau neabejotina jų sėkmė visiškai nekoreliuoja su vis dar valdančiųjų kanclerio Olafo Scholzo socialdemokratų rezultatu, kurie gavo 16,4 proc. rinkėjų balsų, pasiekdami blogiausią rinkimų rezultatą partijos istorijoje.

Pastarąją savaitę Paryžius antrą kartą šiais metais buvo atsidūręs pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Pirmą kartą tai įvyko, kai rugpjūtį Senos upės promenadoje pompastiškai buvo atidarytos olimpinės žaidynės. Tuomet ši ceremonija baigėsi dideliu tarptautiniu skandalu, kairuoliškumo pažiūrų režisieriams profanavus Paskutinę Vakarienę. Dabar gi – iškilmingai atidarius po prieš penkerius metus įvykusio gaisro atstatytą Dievo Motinos katedrą.

Grybauskaitės dešimtmetis prie valstybės vairo baigsis jau už metų, kai gegužės mėnesį vyks prezidento rinkimai. Tuomet rinkėjai galiausiai pakeis prezidento fotelyje įsitaisiusią politikę, kurią dėl jos mentaliteto, charakterio bruožų ir biografijos politologai apibūdindavo kaip „sovietinio tipo“.

„Lietuva ir Lietuvos pozicija bus labai griežtai aiški: mes nepalaikysime jokių prievartinių ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją“, – per bendrą spaudos konferenciją su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda sakė Dalia Grybauskaitė. Tokiu būdu Lietuva nedviprasmiškai, panašiai kaip Vengrija, stojo į Lenkijos pusę pastarosios ginče su Europos Komisija.

Po ilgų ir, mano nuomone, grėsmingų  diskusijų, galiausiai išsisprendė Vilniaus  Lukiškių aikštės likimas. Po to, kai iš jos buvo pašalintas pasaulio revoliucijos vado Lenino paminklas, vakuumą turės užpildyti partizanų bunkeris...privalėsiantis  tapti naujuoju nepriklausomybės simboliu.

Jei vienintelis žinių apie Lenkiją šaltinis Lietuvoje būtų susivienijusių dešiniųjų politikų  laikraštis „Lietuvos rytas“, mūsų vakarų kaimyno įvaizdis vidutinio  lietuvio sąmonėje atrodytų niūriai. Beveik visiems žurnalisto Varšuvoje Eldorado Butrimo  straipsniams būtų  galima  suteiki  vieną bendrą pavadinimą –  „Visur tamsu, visur rūstu“.

Kadaise Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, laikydamasis valdžios ir galios olimpo viršūnėje, pareiškė, kad Lenkijoje jis netgi neturi kam pralaimėti. Šiek tiek perfrazuojant jo pareiškimą, šiandien galima sakyti, kad jei Lietuvos partijų sistemoje niekas nepasikeis, netrukus nebebus kam valdyti gintarinės respublikos.

Buvęs ilgametis Lietuvos geležinkelių direktorius Stasys Dailydka nesijaučia kaltu dėl 28 milijonų baudos, Europos Komisijos (EK) skirtos Lietuvos geležinkeliams už tai, kad apribojo įmonės „Orlen“ konkurenciją. „Tai ne mano problema“, – atsakė įžūliai, paklaustas, ar jaučiasi kaltu dėl sprendimo išmontuoti bėgius iš Mažeikių į Latviją, neleidžiant bendrovei „Orlen“ eksportuoti ten naftos.

Politinės korupcijos pėdsakų mūsų gintarinėje respublikoje daugėja kaip – nesirenkant žodžių – musių pavasarį. Šiandien dėl neteisėtų veiksmų kaltinami ne tik aukšto rango politikai, bet ir politinės partijos.

Karštomis vasaros dienomis, pačiame atostogų viduryje, Seimo nariui Mindaugui Puidokui netikėtai atėjo mintis. Nuostabi mintis, bent jau jam pačiam taip atrodė, nes politikas jos pagrindu sumeistravo pataisą politinių kovų nukankintam įstatymo projektui dėl pavardžių rašybos.