Atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, premjeras Saulius Skvernelis paskelbė apie tyrimo komisijos Seime sušaukimą, kad būtų atliktas „platus parlamentinis tyrimas“ dėl politinės korupcijos mūsų valstybėje. Premjero idėjai bemat pasipriešino prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi savo veto komisijai, nors ji net nebuvo suformuota.

Prisiminkime, kad, praūžus parlamento rinkimams, po prokuratūros didinamuoju stiklu pateko žinomi politikai iš Liberalų, Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų. Iš pradžių tyrėjai apkaltino tik kai kuriuos šių grupių politikus: buvusį liberalų vadovą Eligijų Masiulį, buvusį šios partijos švietimo ministrą Gintarą Steponavičių ar DP vadovo pavaduotoją Vytautą Gapšį. Yra įtarimų, kad jie visi paėmė kyšius iš verslo atstovų, mainais už palankius teisėkūros sprendimus savo nesąžiningiems viršininkams. Tačiau tiriantys bylą prokurorai neslėpė, kad jų politinės korupcijos bylos yra besivystančios. Po kurio laiko pasirodė, kad bylos vystosi taip blogai, jog korupcijos įtarimai turėtų būti pateikiami ne tik atskiriems politikams, bet ir visoms partijoms, įskaitant ir liberalus bei „darbiečius“.

Matydamas korupcijos ir patologijos mastą aukščiausiuose valdžios lygmenyse, ministras pirmininkas reagavo tinkamai ir ryžtingai. Parlamentinės tyrimo komisijos skyrimą jis pripažino kaip „neišvengiamą būtinybę“ viso to, kiek „buvo pridaryta ir sugadinta šalyje“ akivaizdoje. „Atsižvelgiant į priekaištus, kuriais dėl korupcijos kaltinamos politinės partijos, neišvengiamai kyla būtinybė, kad Seime butų sukurta specialioji tyrimo komisija (...), kuri atsakytų visuomenei, kokio masto politinė korupcija užvaldė mūsų politinę sistemą“, – pateisina Vyriausybės vadovas savo sprendimą.

Tuo tarpu į ministro pirmininko pareiškimą nervingai sureagavo prezidentė. D. Grybauskaitė nemato būtinybės kurti parlamentinę tyrimo komisiją, nes, prezidentės nuomone, ji dubliuos prokuratūros veiklą ir net darys jai spaudimą. Tačiau S. Skvernelis išliko tvirtas. Į prezidentės ataką atsakė lakonišku retoriniu klausimu: „Gal kas nors ko nors bijo?“ ir tvirtai pridūrė: „Mes nepasiduosime“.

Abstrahuojant nuo „prezidentas – premjeras“ linijos ginčo, verta pažymėti, kad parlamentinių tyrimo komisijų paskyrimas – įprasta praktika brandžios demokratijos šalyse. Tokios komisijos dažniausiai skiriamos tais atvejais, kai korupciniai nusikaltimai yra ypač platūs ir daromi politikos ir verslo sankirtoje. Tada bijoma, kad politinės ir verslo grupuotės gali daryti įtaką tyrimo eigai, bandydamos, pavyzdžiui, jį smaugti ar vilkinti. Parlamentinės komisijos tyrimai nori to išvengti, taip pat viešai paskelbti politinės korupcijos mechanizmus, kuriuos sunku atpažinti. Kai parlamentinė komisija veikia atvirai ir skaidriai, ji įgauna galingus ginklus prieš galimus bandymus gudrauti. Tai taip pat rodo visus patologinius mechanizmus pačioje valdžios viršūnėje, kurie gadina demokratiją, darydami ją paperkamą kaip gatvinę moterį.

Štai kodėl taip bijo tyrimo komisijų visokie verslininkai ir jiems palankūs politikai. Todėl stebina, kad prezidentė, kuri per rinkimus (ypač pirmosios kadencijos) varžėsi pasitelkdama kovos su korupcija ir oligarchais šūkiu, dabar premjero ginče su korumpuota klika stoja blogio į pusę.

Vis daugiau žiūrėdamas į korumpuotų politikų veiksmų užkulisius, aš neslepiu, kad vienas iš jos pagrindinių herojų – buvęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius (atvirai forsuojantis diskriminacinį tautinių mažumų atžvilgiu ir labiausiai netolerantišką Švietimo įstatymą) – tik suklupo protu arba – galbūt – buvo veikiamas spaudimo. Spaudžiamas ekstremalios nacionalistinės anuomet Tėvynės sąjungos koalicijos, kurios antiliberalią ir nacionalistinę retoriką visiškai priėmė, nes bijojo su jais ginčytis ir galutinai prarasti valdžią. Valdžią, kuri, pasirodo, yra G. Steponavičiui reikalinga, kad įvykdytų įsipareigojimus nesąžiningiems verslininkams. Kaip tik tuo yra kaltinamas kadaise garsus liberalas.

Parlamentinė tyrimo komisija, mano nuomone, būtina, net jeigu jai prieštarauja prezidentė ir jos akolitai (konservatoriai), jau nekalbant apie pačius suinteresuotuosius. Kitaip Lietuvos realybėje nėra galimybių išsamiai peršviesti korupcijos mechanizmus pačioje valdžios viršūnėje. Premjeras, buvęs Lietuvos policijos vadas, tai puikiai supranta – atkakliai skelbdamas apie parlamentinės tyrimo komisijos skyrimą jis gana aiškiai sako vagims ir suktiems politikams: „Ateiname jūsų“.

Tadeuš Andžejevski