Užuot visą Lietuvą nustebinusi kokiu nors priešrinkiminiu triuku, fejerverku ar bent keistu plakatu, iš rinkimų į rinkimus žygiuoja pagal principą, dailiai išreikštą Wojciecho Młynarskio eilėraštyje, skelbiančiame, kad „Sėkmė pati nepasidarys, / norint surinkti derlių, reikia sėti / ir turėti hobį / imtis darbo...“ Užuot dalijusi, bando jungti jau ne tik tautines mažumas, bet pastaruoju metu ir įvairias lietuvių bendruomenes. Užuot bet kokia kaina valdžiusi, mėšlungiškai laikosi rinkėjams duotų pažadų. Užuot šmeižusi kitas partijas, rūpinasi savo geru vardu.
Monotonija! Bet juk galima įdėti fantazijos! Kad ir imant pavyzdį iš konkurentų lakstyti į Vyriausiąją rinkimų komisiją su skundais, kad mums nepatinka kitų partijų ar koalicijų pavadinimai, ir bandyti užblokuoti jų registraciją. Taip pat galima, kaip mus mokė tėtis Vytautas Landsbergis, kreiptis į rinkėjus: „Rinkimų laikotarpiu keiskite registracijos vietą ir balsuokite už mūsų partiją ir mūsų kandidatą!“ Jei ir tai neišdegtų, galima savo sąrašą papuošti bendrapavardžiais su mumis konkuruojančių partijų lyderiais. Čia pavyzdžiu galėtų būti socialdemokratai, kurie rinkimų kolaboracionizmui sugebėjo pritraukti ir įkalbėti stipriai išgąsdintą prasčioką, pavarde Tomaševskij. Su tokiomis klastotėmis reikia elgtis atsargiai. Falsifikatas iš Šalčininkų socialdemokratų sąrašo išėjo toks nevykęs, kad juos išjuokė diduma žiniasklaidos. O LLRA pirmininką tai nuoširdžiai pralinksmino.
Mano nuomone, įmantresnis yra liberalų (Lietuvos Laisvės Sąjunga) būdas lenkakalbį Vilniaus elektoratą pavergti paties Mickevičiaus pavarde, tiksliau, Romano Alexiso Christiano Góreckio-Mickevičiaus! Ar man atrodo, ar tai mažiau garsaus senelio stipriai garsesnis provaikaitis, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas yra ši kilmė? Ar niekas šių dviejų vyrų neperspėjo, kad lenkakalbis rinkėjas, kaip liudija daugiau nei dvidešimties metų nepriklausomos Lietuvos istorija, tokiais pigiais triukais nepaimamas. O lietuvius tai erzina.
Nemanau, kad sulauksiu to meto, kai LLRA sąraše kokia nors kandidato-stulpo pavarde sublizgės Donelaitis ar bent Olekas, Kubilius ar bent Butkevičius. Ne dėl to, kad lenkų partija negalėtų parodyti panašaus cirko su šiuo ar kitu kandidatu-stulpu, turinčiu efektingą lietuvišką pavardę. Tai joks menas. Esmė ta, kad tokie triukai įžeidžia rinkėjų inteligentiškumą, todėl save gerbiančioms partijoms tai nedera.
O gal kitaip? Galima prieš pat rinkimus įkurti kokį nors lietuvių diskusijų klubą ir jame organizuoti žiniasklaidos garsinamus pašnekesius apie „apgailėtiną“ nuolatinį socialdemokratų, konservatorių ir liberalų elektoratą. Arba sumeistrauti kokią Lietuvos Liaudies partiją (palygininui – LLRA lietuvių skyrių) ir iškelti ją minėtų partijų daigynuose, siekiant perimti ir apgauti elektoratą. Arba pranešti, kad Rinkimų akcija turi nuostabią programą, remiančią Kauno kraštą ir „socialinio atotrūkio tarp jo bei likusios valstybės socialinių prarajų užpylimą“. Ar kas nors suskaičiavo, kiek tokių „lenkų“ partijų ir skyrių prariedėjo per Vilniaus kraštą ir kiek jo rėmimo programų mirė netrukus po rinkimų? Gaila laiko. Geriau, kaip pataria minėtasis W. Młynarski, „kai realybės šou raukosi / savo begaliniame kvailume, / įveskime naują pozityvizmą, / parodykime duris tam kvailumui!“
Lucyna Schiller
