Visi sutinka, kad prarandame piliečius savo noru, dėl pernelyg griežto Pilietybės įstatymo. Lietuva tuštėja, nes vykdami į pasaulį duonos, geresnės santuokos ar tiesiog dėl kitų asmeninių priežasčių prarandame kontaktą su buvusia tėvyne. Pilietybės įstatymo griežtumas verčia mus priimti nedviprasmišką sprendimą: arba priimame gyvenamosios šalies pilietybę ir tada atsisakome Lietuvos, arba išlaikome Lietuvos ir tada turime teisę priimti kitos šalies pilietybę. Žinoma, išimčių gali būti, bet, kaip kadaise išaiškino  Konstitucinis Teismas, jos turi būti itin retos ir, be to, teisė į du pasus turi būti motyvuota  ypatingais nuopelnais Lietuvai.

Tuo tarpu realaus gyvenimo reikalavimai visiškai skiriasi nuo tų, užrašytų įstatyme. Kas minutę sužinome apie Lietuvos piliečių santuokų su užsieniečiais problemas arba apie garsių Lietuvos sportininkų rūpesčius. Pastaruoju metu buvo keliamas žinomo krepšininko Žydrūno Ilgausko, plėtojančio savo sportinę karjerą už okeano ir slaptai priėmusio JAV pilietybę, klausimas. Jis neatsisakė paso su vyčiu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai.

Istorija iš tiesų gana sena, tačiau tik po metų nutekėjo į žiniasklaidą ir, žinoma, kilo šurmulys. Žurnalistai, politikai, elito atstovai pradėjo skverbtis. Jie tai darė taip intensyviai ir be ceremonijų,  pavyzdžiui, kišdamiesi į privatų NBA žvaigždės gyvenimą, kol žvaigždė įsižeidė ir turbūt supyko, nes gana neelegantiškai pasiūlė žurnalistams ir elitui pabučiuoti jį žemiau juosmens į nugarą.

Taigi Ž. Ilgausko istorija nesibaigė laimingai, tačiau ji sukėlė eilinį diskusijų ciklą pavadinimu „Kaip suteikti vienai piliečių grupei dvigubą pilietybę, išlaikant galimybę neįteikti antro paso kitai grupei“. Ta kita grupė (skaitytojai tikriausiai atspėjo) yra „netinkamos pilietybės“ Lietuvos piliečiai. Jų negalima apdalyti teise į dvigubą pilietybę, nes, pirma, tai bus per gerai. Ir antra –baimė. Kodėl baimė?.. Turiu prisipažinti, kad nežinau. Taigi kad negąsdinčiau skaitytojų šia baime, toliau klausimo neplėtoju. Apsiriboju tik fakto konstatavimu.

Visgi bailusis elitas tikriausiai vėl aptarinės viską iš naujo. Tikriausiai vėl bus naujų-senų pasiūlymų. Kils tų pačių abejonių dėl prieštaravimo Konstitucijai ar dėl kitų sprendimų. Vieni šiuo klausimu teigs, kad taip, kiti, – kad ne. Visa diskusija vėl, kaip dažnai būdavo ir anksčiau, bus  panaši į senio maldą paveikslui. Ir  baigsis tuo, kuo  visada tokiose situacijose baigėsi. Arba niekuo.

Koks tada yra receptas elito negaliai? Nebent tik vienas. Palaukti, kol išgaruos. Nes, atrodo, nuo bailumo vaistų nėra.

Tačiau mane šioje situacijoje kankina vienas neapibrėžtumas: ar „bailumas“ kartais nėra mūsų „gimtojo elito“ Ebola, kuria užsikrečia kartos?..

Tadeuš  Andžejevski