Šiųmetė rugsėjo pradžia buvo praskaidrinta optimistine žinia – šalies mokyklos sulaukė daugiau pirmokų. Visi džiaugiasi – į mokyklas sugrįžta klegesys, šalis atgauna viltį užsiauginti gausią jaunimo kartą,  o tėvai didžiuodamiesi išlydi atžalas mokslo taku.

JAV prezidentas Barackas Obama Vašingtone prieš šią savaitę Taline planuojamą susitikimą su Baltijos šalių  vadovais ramino mūsų karių-teoretikų, manančių, kad NATO bent jau kelias savaites turi kariauti su Rusija, užsidegimą. Iš Ukrainos teritorijos arba Ukrainos teritorijoje.

Su koalicija susijęs sąmyšis nepaprastai atgaivino agurkų sezono pabaigą mūsų šalyje ir nušvietė piliečių sąmonę, kad Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, kadencijos  pradžioje besielgęs kaip ramus, nuosavos pavaros ar variklio neturintis sklandytuvas, iš tikrųjų yra dinamiškas  reaktyvinis lėktuvas. Net pavojingas bombonešis, nes remdamasis prezidente D. Grybauskaite  subombardavo energetikos ministerijos įgulą, vadovaujamą puikiai vertinamo ministro Jaroslavo  Neverovičiaus ir nepriekaištingos reputacijos viceministrės Renatos Cytackos.

Mažiau nei po mėnesio Europos žemėlapyje gali atsirasti nauja valstybė. Tai įvyks, jei rugsėjo 17-ąją Škotijos, šiuo metu Anglijos dalies, gyventojų dauguma nepriklausomybės referendume pasakys „taip“ už visišką nepriklausomybę.

Pastaruoju metu aš, gimusi 1990-aisiais ir būdama pirmosios, jau nepriklausomos Lietuvos kartos atstovė, neišvengiamai analizuoju sąvoką „Laisvė“. Pamenu, dar mokykloje mokytojai sakydavo: “esate laisvi, turėtumėte už tai būti daug kam dėkingi“. Tik nelabai tuomet buvo aišku, ką turime daryti ir kuo ta laisvė pasireiškia.

Socialdemokratų tėtušis Aloyzas Sakalas, kaip paaiškėjo, LLRA  pirmininką, europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį skubotai pavadino Algirdo Butkevičiaus vyriausybės kardinolu Richelieu.

Rugpjūčio 23-iąją sukanka įsimintino įvykio, į istoriją įėjusio kaip „Baltijos kelias“, 25-osios metinės. Prieš ketvirtį amžiaus, nešami laisvės dvasios, trijų Baltijos respublikų žmonės sudarė gyvą grandinę, jungusią Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines.

Eilinį kartą įsitikinau, kad Lietuvos politikai kilę iš kitos planetos nei likusi visuomenės dalis. Vieni yra iš kažkokio mielo Optimus‘o (iš žodžio „optimizmas“), kiti – iš niūraus Pesimuso, sužaloti pesimizmo ir panikos genų. To įrodymas – sankcijos Rusijai, į kurias ši sureagavo, be kita ko, drausdama importuoti  maisto produktus  iš Europos Sąjungos, taip pat ir iš Lietuvos.

Artėjantys mokslo metai geriau nei psichologinės knygos gali užkrėsti keista iliuzija, kad pradėti gyvenimą iš naujo tikrai įmanoma. Jei kažkas nesiseka, patikime, kad išmoksime naujų tiesų ir tapsime gudresniais. Juk ir pirmokai ateina į mokyklą baikštūs, sumišę, o jau po mėnesio nė nesutrikdami berte beria raidžių pavadinimus ar daugybos lentelę.