Na, o jei vis tiek beviltiškai klystame, imame manyti, kad atversime naują sąsiuvinio lapą, ir, it rašyti besimokantys vaikai, raidė po raidės galiausiai sukursime visai neblogą istoriją.

Bet, kaip ir minėjau, tai – tik iliuzija. Nes mums, suaugusiems, kitaip nei vaikams, prieš pradedant kažką naujo visada reikia atsigręžti į praeitį ir pasižiūrėti, nuo ko pradėjome. Nes, kai gerai pagalvoji, mes dažniausiai ne pradedame iš naujo, o tiesiog pamirštame tai, kas buvo... Dėl to niekada nesukuriame gražios istorijos, o tik kartojame ankstesnes klaidas. Arba išvis įstringame, lyg negabūs mokiniai, kamuodamiesi ties vienu uždaviniu su daug nežinomųjų.

Žinau, kad daugeliui nemalonu būti statomais į vieną gretą su jaunais ir neva naiviais mokinukais. Tačiau iš tiesų kaip mes visi primename moksleivius! Netikite? Pažvelkite į mūsų politikus – kompetentingi, rankose laikantys šalies vairą jie vis tiek lygiai kaip moksleiviai kartoja tas pačias klaidas, kartais patingi, kartais – simuliuoja, meluoja ir visiškai pamiršta, ką žinojo prieš metus.

Esate tikri, kad jūs, kitaip nei išsiblaškę politikai, nepamirštate nieko? Tada ar prisimenate, kuo gyveno Lietuva prieš metus, kas mus tada jaudino, neramino, linksmino? Ogi tai, kas dabar jau visiškai nė motais. Nes pernai rugpjūtį Lietuva bene labiausiai džiaugėsi „Ikea“ atidarymu.

Turbūt dabar jau net juokinga prisiminti, kad prieš metus tokios žinios buvo kasdienė žurnalistų duona ir aktualiausiais masių skaitalas. Štai todėl ir sakiau, kad prisiminti, kas buvo, būtina, nes tik tada suvokiame, koks paradoksalus yra laikas ir kokia apgaulinga žmogaus atmintis.

Dar svarbiau – ne tik prisiminti, kas buvo, bet ir kokias klaidas darėme prieš metus. O kai kas, laimei, iš jų net pasimoko. Antai pernai pati prezidentė tiek džiaugėsi nauju prekybos centru, kad besidairydama po „Ikea“ nusipirko net kopėtėles namams, tačiau, matyt, istorinių knygų iš lentynos vis tiek nepasiekė ir įvykių datų nepasikartojo. Tai akivaizdu – juk pernai Baltijos kelio metinės taip ir liko kažkokios apmirštos, vangios, tinkamai nepaminėtos. Tačiau šiemet D.Grybauskaitė pasirodė kaip gabi mokinė, iš klaidų pasimokė ir istorijos pamokas išmoko – dabar artėjančios Baltijos kelio metinės jau iš anksto aktyviai minimos ir spaudoje, ir televizijoje.

Ką dar reikėtų prisiminti? Turbūt tai, kad pasakos ir realybė – skirtingi dalykai, todėl fantastiškas istorijas reikia mokėti atskirti nuo tikrovės. Jei paskaitytumėte savo rašinėlius, sukurtus dar pradinėje mokykloje, tikrai nustebtumėte, kad turėjote tokią lakią fantaziją. Esu tikra, kad daugelis tų rašliavų – grynos pasakos. Tačiau, kaip ir minėjau, gyvenimas taip pat labai dažnai primena mokyklą su visais jos trūkumais. Pavyzdžiui, kai peržvelgiu, ką mūsų šalies prezidentė kalbėjo prieš metus, man atrodo, kad realiai vertinti esamos situacijos ji taip ir neišmoko, nes viskas kvepia pasakomis, visai kaip mokyklinukų rašiniuose... Praėjusį rugpjūtį D.Grybauskaitė teigė: “Ekonomikos atsigavimą turi pajusti visi Lietuvos žmonės“. O ką matome dabar? Dėl padėties Rusijoje keičiasi rinkos, ribojamas maisto produktų eksportas. Negana to, dauguma su baime laukia euro įvedimo. Ir jei jau ką tikrai pajutome, tai ne atsigavimą, o kainų kilimą, prasidėjusį dar pavasarį.

Ko dar tikėjomės prieš metus, ko norėjome ir kas teikė mums viltį, o vėliau buvo tiesiog pamiršta? Čia jau sukilti turėtų ir jaunimas. Pernai primaitinti pompastiškomis frazėmis, jauni žmonės turėjo patikėti šviesia ateitimi, kuri...taip ir neatėjo. Praėjusį rugpjūtį D.Grybauskaitė sakė: “Jaunimo įdarbinimui reikia konkrečios pagalbos“. Na, tai ar sulaukėte jos? Turbūt ne, nes, regis,  prezidentė dar pavasarį prieš rinkimus nusprendė, kad pas mus ir taip ir gražu, ir gera, tai kam dar dirbti? Todėl po metų situacija iš esmės liko nepakitusi. Beveik 28 tūkstančiai jaunų žmonių šiuo metu neturi darbo. Kai kuriose apskrityse žmonių iki 25 metų nedarbo lygis siekia 30 proc. Taigi, kaip sakiau, pasakos skiriasi nuo realybės. O metai, kad ir kokie bebūtų, kartais visiškai nieko nepakeičia.

Bet tai nereiškia, kad jau dabar galima nuleisti rankas. Per metus galima labai daug išmokti, sužinoti, patirti. Ruoškitės naujiems mokslo metams net ir tada, jei nesate mokinys. Visai nesvarbu, kad per metus gali tekti patirti daug blogo: jums vėl meluos politikai, apgaudinės sukčiai, gal net išduos draugai, nusigręš mylimieji. Bet visa tai – įveikiama. Tokia yra gyvenimo mokykla.

Jei kažkas nepasiseks, nėra ko krimstis, nes, kaip jau įsitikinome, žmogaus atmintis – kaip rėtis, ir viskas paprasčiausiai pasimiršta. Kaip, deja, pasimiršo ir tai, ko mokėmės mokykloje.

Bet, kadangi šio straipsnio pradžioje kalbėjau apie naują pradžią, tai imkime ir patikėkime, kad tokia gali ateiti. Ir net nereikia būti mokiniu, nereikia net naujo sąsiuvinio. Štai jums pavyzdžiai: per vienus metus galima įpusėti magistrantūros studijas. Užsiauginti plaukus. Vidutiniškai statistiškai skaičiuojant, per metus Lietuvoje galima uždirbti apie 22 000 litų. Kūdikis per vienus metus išmoksta vaikščioti. Vieni metai – tai laikas, kurio užtenka, kad numestumėte svorio, perskaitytumėte bent 10 knygų, apkeliautumėte pusę pasaulio, išmoktumėte naują kalbą...

Per vienus metus Lietuvoje gimsta beveik 30 000 kūdikių. Per vienus metus mūsų šalyje įregistruojama apie 20 000 santuokų. O iš 365 net 253 dienas šviečia saulė.

Vieni metai – tikrai ypatingas laikas, per kurį tiek daug visko įvyksta.

Tačiau gali būti ir visai kitaip. Tiems, kurie nesimoko, netobulėja ir nepripažįsta, kad klydo, vieni metai tėra veltui, visiškai veltui išvaisytas laikas...

Gintarė Pugačiauskaitė