Anokia čia naujiena. Prezidentė Dalia Grybauskaitė į žinią, kad Lietuvos maisto gamintojai gavo užkardą (oficialiai – metams) eksportui į Rusiją, paniekinamai mostelėjo rankyte ir nerūpestingai prunkštelėjo: „Mūsų ekonomikai įtaka (embargo) bus nedidelė. Praktiškai aš nematau jokių bankroto galimybių, tai bus (tik) dalinis šio ar kito verslo pajamų praradimas. Tai jautriausiai patirs vežėjai, visi kiti tikrai susidoros.“

Teisybė. Dėl ko čia  nerimauti? Kad  keletas to ar ano verslo „nušertų buržujų“ suliesės? Ar kad keli šimtai tinginių vairuotojų liks be darbo? Ir kas tai per darbas – aplankyti pasaulį patogiai sau gulint už TIR‘o vairo?

Ar aš gerai atsimenu, kad jos Ekscelencija vos prieš penkerius metus Europos Komisijoje ėjo  biudžeto ir finansinio programavimo komisarės pareigas? Jei aš esu teisi, tai, be abejonės, mūsų prezidento rūmuose įsišaknijo tos komisarės blondinė-antrininkė, vis dažniau besivadovaujanti šūkiu: „Jei blondinė kažką vertina iš akies, tai į klausimo esmę nesigilina.“

Aš taip pat nesu rudaplaukė, bet galiu įsivaizduoti tam tikrą priklausomybės piramidę. Jeigu verslas  praranda pajamas, tai jam neapsimoka eksportuoti, t.y. pirkti iš gamintojo. Šis negamins  arba į gatvę eis „tokių ir kitokių“ produktų perdirbimo fabrikų darbuotojai. Tada „tokie ir kitokie“  ūkininkai kris kaip nupjautas laukas, o su jais ir banda, nebūtinai apimta afrikinio kiaulių maro. Esant tokiai situacijai, nėra sunku prognozuoti, kad vežėjai, kurių žlugimą taip nerūpestingai pranašauja D. Grybauskaitė, iš tikrųjų neturės preteksto kelionėms po pasaulį. Panašiai kaip ir mokėti mokesčius, kas, beje, susiję su visos minėtos brolijos-visuomenės atmatomis. Maža to, šie valkatos išties leteną prašydamos išmaldos, vadinamos socialine  parama.

Prezidentė  tikriausiai stebisi, kad užuot mėgavęsi  artėjančiomis  atostogomis ūkininkai  ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjai  šturmuoja žemės ūkio ministrės Virginijos  Baltraitienės rezidenciją klausdami, ar jie gali tikėtis bent kokių valstybės ar ES subsidijų arba bent sumažinto PVM, nes nuostoliai dėl Rusijos embargo bus skaičiuojami milijonais.

Kokie isterikai! Laimė, kad ponia ministrė, kuriai „pesimistų“ nervingumas jau pradėjo persiduoti, rado paguodą pas Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Ponia pirmininkė drebančiai  ministrei per akimirką sugrąžino  sąmonę teiginiu, kad ji asmeniškai neturi jokių nerimą keliančių žinių  apie tai,  kad dėl  Rusijos įvedamo importo draudimo įvežti Lietuvos maisto produktus kam nors mūsų šalyje gresia atleidimas iš darbo. Be to, „Lietuvos įmonės pagaliau sugebės persiorientuoti į kitas šalis“. Aišku. Lietuvos užsienio reikalų ministerija kaip tik  pranešė, kad mūsų duona ir liaudies atmatomis susidomėjo japonai, tai  dėl ko čia  nerimauti?

Dėl vaizdo ryškumo: abiem „už“ esu už ES sankcijas Rusijai, nes manau, kad „atėjo šis momentas“, kai kitaip negalima. Bet jeigu reikalas atsimuš skausmingu rikošetu, tai valdantieji politikai privalo rimtai pasikalbėti su išgąsdinta visuomene, kaip tai vyksta kitose šalyse, o ne kvailinti piliečius atlaidžiu čiulbėjimu. Derėtų taip pat pradėti ieškoti būdų, kaip sušvelninti rikošetą ir sutaupyti, kad išsaugotų Lietuvos įmones bei ūkininkus. Nebent tikrai nėra dėl ko jaudintis. Juk ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius patikino, kad vyriausybė išgali skirti 200 milijonų litų karo su Rusija aukų ekonominei paramai. Gerai ir tai, bet viltis, kad tokia suma negalima  apsiginti  nuo visų prognozuojamų nuostolių, liudija tai, jog vyriausybės šefas esamą padėtį  vertina „iš akies“.

Lucyna Schiller