Laimei, laikui bėgant, tobulėjant, lavinantis, o ypač – ėmus domėtis politiniu,  visuomeniniu,  socialiniu diskursais,  vaizdas ėmė ryškėti. Tačiau aišku tapo tik  tiek,  kad daugelis žmonių laisvės sąvoka kaip nori, taip manipuliuoja.

Šiais laikais, norėdami užliūliuoti visuomenės sąmonę,  kai kurie politikai ar  vieši asmenys laisvės sąvoka dangsto blogio,  negatyvumo,  destruktyvios egzistencijos apraiškas. Laisve  vadinami abortai,  emigracija,  apolitiškumas.

Neįtikėtina. Moteris atsikratė negimusio kūdikio – tai jau kone jos laisvės triumfas; žmogus išvyko vergauti į kitą šalį – laisvė; visuomenė masiškai nebalsuoja rinkimuose – irgi laisvė; moksleiviai nelanko pamokų,  studentai – paskaitų – ir tai yra jaunimo laisvė.

Atrodo, aplink vien laisvė. Jokių problemų, kurias reikia spręsti.  Ir išties,  kažkam tai labai patogu. Juk kam dirbti,  stengtis dėl visuomenės gerovės, jei galima tiesiog suklaidinti žmogų ir  iškreipti sąvokas.

Tačiau tai, kas dabar vadinama laisve, dažniausiai tėra bėgimas, vengimas,  abejingumas, tingumas,  pasyvumas,  pasidavimas,  nežinojimas, kančia, neigimas. Pavyzdžiui,  emigracija – bėgimas; abortai – baimė, atsakomybės vengimas; apolitiškumas – visos šalies ateities neigimas. Visuose šiuose reiškiniuose nėra nė krislelio laisvės,  nors mums vis bandoma įteigti priešingai.

Laisvė – tada,  kai eini balsuoti,  tačiau sava valia pasirenki norimą kandidatą.

Laisvė – tada,  kai atsikratai stereotipų,  aplinkinių spaudimo ir supranti,  jog gyvybė yra stebuklas,  o ne tada,  kai propaguoji negimusių kūdikių žudymą. 

Laisvė – kai ateini į paskaitą,  pasisemi žinių,  o vėliau jomis daliniesi su pasauliu idėjų ar kūrybos pavidalu ,  bet ne tada,  kai apskritai vengi lankytis universitete.

Bėgimas iš savo šalies, kurioje negali išgyventi – irgi ne laisvė. Ėjimas paskui savo tikrąją svajonę – štai kas yra laisvė.

Laisvė – tai ne dažnas mobiliųjų telefonų, automobilių, draugų, meilužių kaitaliojimas. Laisvo žmogaus nevaržo grandinės, todėl jam nereikia išduoti, pamesti ar palikti kažko tam, kad tas grandines nutrauktų.

Vengimas, apolitiškumas, atsiribojimas, neigimas – irgi ne laisvė. Nes tas, kuris nerealizuoja laisvės savo pasirinktu aktyviu būdu, yra pasmerktas būti kito vergu.

Ir jei jūs po šiuo straipsniu parašėte piktą komentarą, po to nuėjote į parduotuvę butelio alaus, tada galiausiai grįžote namo autobusu, nesumokėję už bilietą ir nuėjote tiesiai į savo kambarį, neklausydami, ko jūsų prašo mylimas žmogus ar tėvai – žinokite, visa tai darote ne dėl to, kad jūs esate laisvas. Iš tiesų jūs tik ir ieškote, kam nusilenkti – žalingiems įpročiams, veidmainystei, pykčiui, tingumui, abejingumui.

Laisvė veikiausiai triumfuotų, bet kažkodėl žmonės, vos tapę laisvais, tuoj ima ieškoti stabų, karalių, monarchų ar tiesiog priemonių susinaikinimui.

Tačiau laisvė – tai ne stabų ieškojimas ar kolektyvinis taikstymasis su visuomenės ydomis.

Būsena, į kurią patenkame vien per savo vangumą – irgi ne laisvė.

Noriu pabrėžti,  kad visuose mūsų gyvenimo veiksmuose pirmiausiai išlieka pareiga,  o laisvė pasireiškia tik per tai,  kaip,  kokiu keliu tą pareigą galime įvykdyti.

Laisvė yra dalyvavimas,  maksimalus įsitraukimas,  pastangos,  kūrybiškumas,  nuolatinė paieška,  stereotipų atsikratymas ir naujų horizontų paieška. Laisvė – augimas,  potencija,  jėga ir veržlumas. Todėl laisvi nėra tie,  kurie nenori,  negali,  tingi,  vengia,  kratosi atsakomybės ar tiesiog šiaip lieka užribyje.

Neveltui mokslininkai teigia,  jog intelektualūs,  kūrybingi žmonės išsiskiria tuo,  kad net ir pačių kritiškiausių situacijų akivaizdoje jie visada suranda net keletą skirtingų išeičių,  numato veiksmų pasekmes ateityje. Atkreipkite dėmesį – ne tie,  kurie vengia,  ignoruoja,  bėga nuo problemos,  o tie,  kurie randa įvairių būdų jai įveikti.

Taip yra ir su laisve – auginkite ją, plėtokite, naudokitės tam,  kad įveiktumėte problemas,  bet tik ne problemas vadinkite jos vardu.

Gintarė Pugačiauskaitė