Kelias turėjo aiškią istorinę potekstę. Kaip savotiškas protestas prieš sovietinę okupaciją buvo organizuotas laisvės judėjimų, prieš kelis mėnesius pradėjusių veikti Baltijos respublikose.  Formaliai taip buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas, dėl kurio, kaip žinoma, Baltijos respublikos  pateko į TSRS įtakos zoną. Įtakos sfera  po karo baigėsi nuolatine okupacija.

Tais laikais Baltijos kelias buvo ne tik drąsi iniciatyva – tai buvo gerai organizuotas sumanymas.  Jis prasidėjo Katedros aikštėje Vilniuje ir baigėsi (pakeliui prijungdamas Rygą) Taline. Iš viso siekė apie 600 km, o jį sudarė, remiantis įvairiais skaičiavimais, nuo 2 mln. iki 2,5 mln. žmonių, pagal radijo signalą (mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo) susiėmusių už rankų.

Savo vietą kelyje taip pat užėmė Lietuvos lenkai. Jie išsirikiavo netoli Maišiagalos, „apsiginklavę“ baltos ir raudonos spalvos vėliavomis. Aišku, be priskirtos vietos jie buvo ir ten, kur atvyko ir anoniminiškai.

Autoriui dalyvauti kelyje nepavyko. Kaip tik tuo metu baigiau aviacijos mokyklą Ukrainos   rytuose, Kirovogrado  mieste, šalia kurio šiandien, deja, vyksta kruvinas karas. Ten  laisvės dvasia buvo visai kitokia nei ta, „baltų“. Juk net inžinerinio profilio aukštojoje mokykloje buvo plačiai kalbama apie Gorbačiovo perestroiką. Partijos viršūnės (nepaisant to, kad autorius nuo partijos visada laikėsi per patrankos šūvį) tam tikra prasme apgailestavo dėl naujosios partijos linijos, dėl  klaidų, stagnacijos, žadėjo pasitaisyti ir keistis. „Novoje myšlenije“ iš viršaus buvo kalama į masių galvas, o masės (bent jau universiteto studentai) šaipydavosi iš to, apsimesdami, kad tiki pataisymu.

Tuo tarpu Vilniuje buvo visiškai kitaip. 1989 metų rudenį grįžęs nustebau: senamiesčio gatvelėje pamačiau nedidelę kelių asmenų demonstraciją su plakatais, reikalaujančiais laisvės Lietuvai. Nors kol aš supratau, kas vyksta, demonstracija išmintingai pasislėpė vienuose iš senamiesčio vartų, bet tai buvo matomas ženklas, kad revoliucinis patosas taip pat pradeda apimti ir eilinius žmones.

Grįžtant prie Baltijos kelio iš laiko retrospektyvos reikia pripažinti, kad jis turėjo milžinišką psichologinę reikšmę. Žmonės pajuto  laisvės dvasią ir tuo pačiu įsitikino, kad jie yra ne vieni, jų siekiai nėra atskirti. Tai labai pagerino kovingas tolesnių  įvykių nuotaikas. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lenkijoje jau buvo įvykę pirmieji pusiau laisvi rinkimai. Todėl pavyzdys buvo labai skatinantis, Vilniuje  ėmė gimti savi „maištingi“ planai.

Žvelgiant į tai iš laiko perspektyvos galima pasakyti, kad Baltijos kelias šiandien tam tikra prasme tapo Baltijos šalių  firminiu ženklu kelyje į laisvę. Nenuostabu, kad kai kurie politikai, pavyzdžiui, mūsų drąsioji vadė DG, net nedalyvavę jame bandė post factum pridėti į savo biografiją dalyvavimą šiame kilniame žygdarbyje. Pasaulyje jis tapo žinomas ne tik dėl savo istorinės reikšmės, bet taip pat dėl to, kad jis pateko į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, kuri kada nors buvo organizuota. Taigi kelias taip pat pateks į istoriją kaip žmogiško solidarumo ir laisvės troškimo rekordas. Vertas kartų atminimo...

Tadeuš Andžejevski