Posėdyje prezidentė savu stiliumi šūkavo vyriausybei dėl tariamo nerangumo energetikos  klausimais, šaipėsi iš broliškų kaimynių Baltijos respublikų, kaltindama jas bailumu ir anglų kalbos nemokėjimu (todėl tarptautinėje arenoje opiais Rytų politikos klausimais aš turiu ginti jų interesus – pakeldavo savo ego prieš diplomatus).

Po tokio apšilimo beveik tradiciškai D. Grybauskaitė taip pat įgėlė ir Lenkijai. „Lenkams nepasiduosime“, – išmetė ambasadoriams gairę, kad žinotų, ką galvoti apie Vakarų kaimyną, su kuriuo mes neva norime sušildyti santykius. Po to paaiškino, ką turi omeny. Kadangi esame maža valstybė, turime ginti savo kalbą ir savo kultūrą. Ir jeigu Lenkija mainais už draugystę ko nors iš mūsų paprašytų (ir visi žino, ko, – aut. past.), – gautų sprigtą į nosį. „Mes nepasiduosime“, – išdidžiai patikino D. Grybauskaitė ir pridūrė, kad „Lietuva draugystės visai nepirks iš nieko ir už nieką“.

Toliau  prezidentė dar truputį  pafantazavo geopolitikos klausimais. Ji davė diplomatams suprasti, kad išsirašome iš savo regiono (Rytų Europos) ir pasiskelbiame Skandinavijos šalimi. Rytų partnerystė yra „malūno girna“ ant Lietuvos kaklo, erzinosi rūmų Daukanto aikštėje šeimininkė, duodama suprasti, kad varguomenė iš Rytų tik gadina Lietuvos kaip  „modernios šiaurės Europos valstybės“ įvaizdį.

Prie Ponios prezidentės išsišokimų  jau pripratome ir manęs asmeniškai nebegali nustebinti net labiausiai kompromituojanti mūsų valstybės vadovės dainelė. Iškart po jos perrinkimo antrai kadencijai rašėme, kad 5-eriems ateinantiems metams turime rūpestį. Tačiau rūpesčius reikia kažkaip spręsti.

Taigi „Plieninė Magnolija“ kaip tik nuvažiavo į regioninį Baltijos ir Vyšegrado grupės šalių vadovų susitikimą Varšuvoje, vykstantį prieš rugsėjo mėnesio NATO viršūnių susitikimą. Reikia suderinti pozicijas, sukurti vieningą požiūrį. Situacija regione, žinoma, yra įtempta. Karas „už ežios“ vis labiau panašesnis į Sirijos. Tuo tarpu Lietuvoje turime tik vieną „Albatrosą“, todėl esame 100 procentų priklausomi nuo Šiaurės Atlanto Aljanso ir NATO susitarimo 5 str. mums yra kaip išgelbėjimas. Būtų gerai, kad tai prisimintų mūsų kariuomenės vyriausioji vadė.

Kokio priėmimo Varšuvoje ji gali tikėtis? Sunku pasakyti. Tikrai būtų naivu manyti, kad Belvederyje neskaito laikraščių ir nežino Lietuvos ambasadorių susitikimo su D. Grybauskaite turinio. Todėl karingi mūsų prezidentės siekiai gali būti susieti su tarpukario situacija, kai ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras labai grasindavo Lenkijai. Net J. Pilsudskis inkognito turėjo nuvykti į Briuselį (jei teisingai pamenu tarptautinės konferencijos vietą), kad asmeniškai, be reikalo vyniojimo į vatą, paklaustų  Lietuvos Vyriausybės vadovo: „Taika ar karas?“ Klausimas, pateiktas tiesiai į kaktą, gerokai atvėsino karingus Kauno vanago polinkius ir jis prispaustas prie sienos  sumurmėjo: „Taika“.

Šiandien, žinoma, mūsų realybė visiškai kitokia ir, laimei, tokio klausimo niekas neprivalo teikti. Tačiau „paklausti“ narsiąją ponią prezidentę: „Ruošiamės karui, ar bendradarbiaujame vadovaudamiesi NATO programa“, – Prezidentas B. Komorowski galėtų...

Tadeuš  Andžejevski