Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija eilinį kartą pabandė atkreipti visuomenės, Seimo ir valdžios dėmesį į tautinių mažumų galimybes aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, užtikrinti atstovavimą valdžios institucijose.

Vos Dainiaus Pavalkio krėslas ministerijoje ėmė klibėti, pasigirdo prieštaringas šios situacijos vertinimas. Vieni tikino, kad šaliai visai nerūpi švietimas, juk toks nepastovumas neleidžia kurti geros ilgalaikės strategijos. Kiti teigė priešingai – švietimas mums labai rūpi, būtent dėl to siekiama kuo geresnės kokybės, tam ir ministrą reikia keisti.

„Reikia dvejų metų, kad išmoktume kalbėti, penkiasdešimties, kad išmoktume tylėti“, – kažkada pasakė E. Hemingvėjus.

Gabrielius Landsbergis prieš trisdešimt kelerius metus, tada vis dar nepartinis (tik likus keliems mėnesiams iki praėjusių metų rinkimų į Europos Parlamentą įstojo į „Tėvynės sąjungą“, kad pasinaudotų partijos sąrašu), tapo naujuoju vienos didžiausių Lietuvoje opozicinės konservatorių partijos lyderiu. Buvęs partijos lyderis Andrius Kubilius, visuomenei aiškindamas tokį niekingą  konservatorių pasirinkimą, šį atvejį pakomentavo labai originaliai, – kad pats „augimas  Landsbergių  šeimoje – tarsi politikos mokslų baigimas Oksfordo universitete“.

Mūsų tautietis, Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius, išsaugos Lietuvos pilietybę, nors prieš kelis mėnesius priėmė Ukrainos.

Naujasis Graikijos Ministras Pirmininkas, kairysis radikalas Aleksis Tsipras gali tapti suvienytos Europos duobkasiu – griaudžia įvairių Senojo žemyno valstybių žiniasklaida. Vos tik spėjo užimti pareigas, jau parodė, ką sugeba. Jis ketina skolose skendinčią šalį gelbėti naudodamas šantažą prieš kreditorius, reikalaudamas, pavyzdžiui, iš Vokietijos karo nuostolių atlyginimo.

Pasirodo, pas mus tiek Putino šnipų, pakalikų ir apskritai Kremliaus persekiojimo, indoktrinacijos, manipuliacijos, propagandos ir smegenų plovimo, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nesuspėja gaudyti, dekonspiruoti ir šalinti visos šios rujos. Nespėja net įspėti bendrapiliečių, dar netabaluojančių ant ideologinio Kremliaus kablio.

Kasdieninės informacijos sraute Lietuvos žiniasklaidai savo skaitytojus bombarduojant apie grėsmę iš Rusijos, ne vienas pilietis pasijuto nepatogiai. Daugelis artėjančią agresiją net pripažino aksioma ir tik laukia, kada ji išsipildys.

Velykų laikotarpis visada nuteikia apmąstymams, yra gera proga akimirkai sustoti po pasiutusio šiandienos pasaulio bėgimo ir galimybė užduoti klausimą apie šių dienų Europos dvasinę būseną. Iš visaapimančio antivertybių rūko iškyla nepagarba tikėjimui ir pasityčiojimas iš visko, kas yra šventa, kas turi vertę. Griūvanti Europa pripažįsta kiekvieną laisvės rūšį, išskyrus religijos laisvę – reikalauja pagarbos visiems, išskyrus tikinčiuosius. O tai – savęs pačios neigimas.

Šiek tiek pasiknisę savo atmintyje, lengvai prisiminsime, kaip vos prieš 5-6 metus ir Seime, ir už jo ribų beveik vienbalsiai balsavome už profesionalios Lietuvos kariuomenės sukūrimą. Tada mes net didžiavomės, kad vieni pirmųjų šioje Europos dalyje sukūrėme profesionalią savo kariuomenę, kuri bus geriau pasirengusi atkakliai priešintis šiuolaikinėms grėsmėms.