Aš taip pat norėčiau žinoti, „ar mus giria, ar peikia“ opozicinių partijų kolegos, ypač perskaitęs opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus straipsnį „Gegužės 3-oji. Kaip įveikti užburtą ratą“. Susidariau dvejopą įspūdį. Viena vertus, opozicijos lyderis daro teisingą išvadą, kad atėjo laikas baigti tai, jog gegužės 3-ąją mes, lietuviai ir lenkai, švenčiame atskirai. Kita vertus, A. Kubilius sukasi tik aplink problemos esmę, nekalbėdamas apie tai, kas svarbiausia.
Taip, žinoma, jis pripažįsta, kad problemos esmė yra neišspręsti Lietuvos lenkų klausimai. Ir net pats apgailestauja, kad būtent Vyriausybė nesprendžia šių problemų, tačiau pamiršo apie tai, kad niekas kitas, tik jis pats jau du kartus vadovavo Lietuvos Vyriausybei ir nieko nepadarė, kad išspręstų tai, dėl ko šiandien kremtasi. Verta priminti, kad jo valdymo metu tautinių mažumų problemos ne tik nebuvo sprendžiamos, bet buvo gilinamos (prisiminkime liūdnai pagarsėjusio Švietimo įstatymo priėmimo klausimą).
A. Kubilius, kaip komedijos „Konopielka“ veikėjas, savo straipsnyje nerimauja, kad Vilniaus kraštas yra ekonomiškai ir politiškai atsilikęs. Visos problemos dėl to, kad gyventojai nepasitiki centrinėmis valdžios institucijomis, o jos nedaug daro, kad tai pakeistų, – nerimauja konservatorius. Šis nerimavimas perauga į nusivylimą, kai jam ateina į galvą, kad šiame regione vienos partijos monopoliui dar ilgą laiką niekas nekelia pavojaus.
Tačiau vidutinio konservatorių rinkėjo galvoje gali kilti šurmuliukas, kai jis perskaitys, kokius receptus „Vilniaus krašto“ ligoms gydyti siūlo jų lyderis. Taigi A. Kubilius iš pradžių drąsiai ir vyriškai siūlo tris pirmuosius žingsnius.
Pirma, pavesti LRT vadovybei pasirūpinti kažkokio populiaraus Lenkijos komercinio televizijos kanalo retransliavimu Vilniaus krašte, kad vietiniai pradėtų jį žiūrėti vietoje Kremliaus TV. Puiku. Drąsu. Juk iki šiol konservatoriai labiausiai priešinosi lenkiškam žodžiui viešojoje Lietuvos erdvėje. Galų gale prisimename, kaip televizija Polonija turėjo mokėti milijonines baudas, kad tokie aktyvistai kaip Songaila įsileistų ją į Lietuvą.
Antra, panaikinti rinkimų slenkstį tautinėms mažumoms (kaip tai praktikuojama kitose Europos šalyse – akcentuoja konservatorius), kad jos galėtų lengvai patekti į Seimą, o tuo pačiu ir nesivienytų. Kokie angelai apšvietė jo Didenybę A. Kubilių, – paklausiu H. Sienkiewiczo žodžiais, kad jis taip praregėjo. Iki šiol LLRA teikiami tokie pasiūlymai reguliariai buvo paniekinamai atmetami. Be to, buvo daroma viskas, kad lenkų balsai būtų kuo labiau susilpninti. O čia – prašau – pats kalnas pajudėjo pas Mahometą. Aš tik bijau, kad kažkam panašaus įvykus, šurmuliukas galvoje po vilnos berete dar labiau sustiprės.
Ir, pagaliau, trečia. A. Kubilius siūlo kažkur girdėtą dalyką – ekonominio fondo įkūrimą, siekiant ištempti Vilniaus kraštą iš atsilikimo. Žinoma, tai yra puiku, tik šios idėjos vykdymas visada buvo apgailėtinas. Tiesą sakant, iki šiol nė vienas iš planuotų fondų neperžengė planavimo etapo ir biurokratinių valdininkų nuostatų. Turiu A. Kubiliui puikią idėją. Būtent – natūra grąžinti Vilniaus krašto lenkams dažnai milijonų vertą tėvų žemę. Patikinu, kad tūkstančių šeimų gyvenimo lygis greitai išaugs be jokių fondų. Žinoma, aš suprantu, kad tai, ką parašiau, – Lietuvos politikams tik juokinga digresija, nes juk Vilniaus krašto žemę patys jau senai išvogė.
Žinoma, taip pat visiškai remiu kitus opozicijos lyderio pasiūlymus, kaip, pavyzdžiui, sudaryti Rytų Lietuvos vaikams galimybes pailsėti Lietuvos pajūrio kurortuose. Tai puiki idėja. Tačiau pradžiai manau, kad būtų padoriau neišvaryti lenkų vaikų iš savų mokyklų, kaip tai vyksta Vilniaus Antakalnio rajone. Ten, pirmininke A. Kubiliau, konservatorių vicemeriukas plėšikišku būdu varo mokinius iš J. Lelevelio mokyklos, nes prieš rinkimus erdvią jų įstaigą (seniausią iš visų Vilniaus lenkų įstaigų) pažadėjo savo lietuvių rinkėjams. Dėl to visa tai šiandien vyksta, kilnus pone opozicijos lyderi. Galų gale, vertindamas džiaugsmingą tekstą, siūlyčiau iškilmingą noveną į šventąjį Judą Tadą, jei kalbame apie „užburto rato nugalėjimą“. Būtent į šį šventąjį reikėtų kreiptis todėl, kad jis yra beviltiškų reikalų globėjas.
Būtent todėl net gegužės 3-ąją yra taip, kad mylime vienas kitą, bet lyg ir atskirai.
Tadeuš Andžejevski