Jau gana ilgai, o iš tikrųjų nuo to momento, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jos politiniame gyvenime ir valstybės institucijose kaip maras plinta antilenkiška paranoja. Ūmia ir, atrodo, nepagydoma liga paranoidine obsesija reikia laikyti galutinę Lietuvos žvalgybos institucijų ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

Ataskaitoje su įkarščiu vardijami kai kurių Lietuvos lenkų aktyvistų, kurie neva turėtų atitikti Rusijos imperijos politiką, veiksmai. Į tamsų šmeižto ir insinuacijų maišą įmesta Lenkų mokyklų tėvų forumo atstovė Renata Cytacka. Stigmatizavimas ir ženklinimas tariamu prorusiškumu – Lietuvos valdžios institucijų ir tarnybų specialybė. Tokiu būdu jie bando užčiaupti burnas visiems tiems, kurie turi drąsos mitinguose ir protestuose garsiai reikalauti teisės į išsilavinimą savo vaikams, kalbėti apie Lietuvos lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimus. Užčiaupti burnas – tai visokiausio „saugumo“ išbandytas ir patikrintas metodas, kuriuo norima įbauginti Lietuvos lenkų aktyvistus. Rusų tema čia yra tik pretekstas ir veiksmų fonas, kad galima būtų iškelti kaltinimus, kuriais, įtariu, netiki net patys autoriai.

Antilenkiška beprotybė
Antilenkiška Lietuvos beprotybė stiprėja ir tampa vis pavojingesnė. Iki bus galutinai išspręstas lenkų klausimas Vilniaus krašte, įtempta geopolitinė padėtis bus ciniškai išnaudojama Lietuvos tarnybų ir beveik visose partijose išsimėčiusių nacionalistų politikų. Ši antilenkiška Lietuvos saugumo akcija yra „baltais siūlais siūta“ ir matoma plika akimi. Štai kodėl lenkų diplomatija turi būti ypač budri, kad nesileistų suklaidinama ir sugaunama į raizgus, pastatytus Lietuvos valdžios institucijų. Įvairių ataskaitų, kad ir tokių kaip pastaroji, tikslas, visų pirma, yra atgrasyti Lenkiją, kad gintų savo tėvynainius Lietuvoje. Tokių slaptų puolimų masalas yra klastotė „užnuodyto Rusijos vaisiaus“ pavidalu. Lenkija turi nesileisti pagaunama tokiais prastai pastatytais Lietuvos tarnybų spąstais. Lietuvos lenkai negali tapti įkaitu arba tarptautinio žaidimo auka, jie negali būti padėti ant teisingų santykių su Lietuva altoriaus, nes būtent to tikisi antilenkiškų smalkių apnuodyti politikai.

Vagis visada šaukia: „Gaudyk vagį!“
Lietuvos valdžios institucijos elgiasi kaip patarlės vagis, kuris šaukia: „Gaudyk vagį!“ Juk ne Lietuvos lenkai pažeidžia tarptautinę teisę – tai daro Lietuvos valstybės institucijos. Tai Lietuva nesilaiko lenkų-lietuvių traktato dalies, susijusios su lenkų mažuma šioje šalyje. Tai Lietuva pažeidžia ET tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Tai Lietuvoje naikinamas lenkų švietimas, rajonuose, kur lenkai sudaro daugumą, draudžiami dvikalbiai pavadinimai, draudžiamas pavardžių rašymas originalia forma, t. y. lenkų kalba. Vilniaus krašte negrąžinama žemė teisėtiems jos savininkams lenkams. Pagaliau tai Lietuvoje yra skiriamos žiaurios baudos už gimtosios lenkų kalbos vartojimą. Tai Lietuvoje nusiteikus prieš lenkus įvestas rinkimų slenkstis tautinėms mažumoms. Vis dar nepratęstas Tautinių mažumų įstatymo galiojimas, o tai yra Europos masto kuriozas.

Taip atrodo niūri tikrovė, sukurta Lietuvos valdžios institucijų. Ir visi šie veiksmai pažeidžia pasirašytus tarptautinius susitarimus, kurie pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių Lietuvos turėtų būti vykdomi sąžiningai. O taip nėra!

Norėčiau priminti, kad šios problemos ir diskriminacija, kurią patiria Lietuvos lenkai, neprasidėjo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus, kai Rusija pakėlė galvą, o prieš 25 metus, kai „broliai“ lietuviai „draugystės“ vardan likvidavo lenkiškas savivaldybes. Po to buvo tik blogiau. Ir tiems politikams, kurie R. Cytackai be pagrindo kabina prorusiškumo lopelį, noriu priminti, kad ne ji, o patys Lietuvos prezidentai buvo pastebimi komunistinės partijos veikėjai. Ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius noriai dirbo komjaunimui. Tokius pavyzdžius dar ilgai galima vardyti. O kaip čia atsitiko, kad apsišaukėlis „tautos tėvas“ Vytautas Landsbergis sovietų laikais darė mokslinę karjerą? Juk jis turėjo būti didelis opozicionierius, nes jam tai buvo leidžiama. Todėl lietuvių politikai ir tarnybos Kremliaus agentų veikiau turėtų paieškoti tarpusavyje, o ne tarp lenkų tautinės mažumos, drąsiai kovojančios už savo teises nepriklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia politinio korektiškumo vėjas. Lietuvos tarnyboms ir valdžios institucijoms rekomenduočiau daugiau atsargumo metant kaltinimus, nes, kaip dažnai atsitinka, ant vagies kepurė dega.

Ne R. Cytacka kelia grėsmę Lietuvai, bet valdžios institucijos
Drįstu pasakyti, kad šiandien Lietuvai labiausiai kelia grėsmę jos valdžia, metų metus kurianti įsivaizduojamą priešą lenkų pavidalu, naikinanti lenkiškumą Vilniaus krašte taikydama metodus, kilusius iš totalitarinės valstybės.

Valdžia sąmoningai pažeidžia sutartis ir konvencijas, kurias pasirašė ir ratifikavo. Tokiu būdu pati kuria konfliktinę situaciją, puola Wilniukų tapatybę. Tai yra vargingos valstybės metodai, kai autoritariniu būdu, pažeidžiant tarptautinius susitarimus ir įstatymus, puolami savi piliečiai tik todėl, kad jie yra lenkų kilmės. Reali grėsmė yra būtent ligotas ir aklas lietuvių nacionalizmas, kuris pavojingai pradeda priminti XX a. 30-ųjų metų Vokietijos ar Italijos nacionalizmą. Ne R. Cytacka yra Lietuvos grėsmė, tačiau jos valdžios institucijos, kurios beprotiškoje antilenkiškoje kovoje yra pasirengusios pakirsti šaką, ant kurios sėdi, ir pačios stumia šalį į etninius konfliktus, kurių tiesioginė pasekmė yra konfliktai su kaimynais. Ypač su Lenkija, kuri ir taip vis dar rodo didelę kantrybę priešiškų Lietuvos institucijų veiksmų, nukreiptų prieš jos tautiečius prie Neries, atžvilgiu.

Lietuvos lenkai negali būti amžina Lietuvos kompleksų, fobijų ir išankstinių nusistatymų prieš Lenkiją auka. Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė narė, o ne bananų respublika, kurios valdžios institucijos su savo piliečiais gali daryti viską. Pacta sunt servanda (susitarimų turėtų būti laikomasi), ypač tų, kurie paremti Europos standartais, apsaugančiais tautines, kalbines ir etnines mažumas.

Į politinę bedugnę
Jei Lietuvai tai nepatinka ir neketinama susitarimų laikytis, tada kelias laisvas, tik tai yra kelias už Europos Sąjungos ribų ir be apsauginio Lenkijos skėčio. Pažeisdamos pagrindines žmogaus teises, kurioms priklauso ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos teisės, Lietuvos valdžios institucijos pačios savo šalį išstumia iš Europos šalių šeimos, kurioje bet kokia diskriminacija yra draudžiama. Tai ne R. Cytacka ir lenkai stumia Lietuvą į Rusijos glėbį, tačiau jos valdžios institucijos, kiršindamos šalį iš vidaus ir naudodamos stalininius priverstinės asimiliacijos prieš lenkų mažumą metodus, kurių tikslas yra iš Vilniaus krašto išstumti lenkiškumą, ten esantį jau 700 metų. Jei kas nors grasina Lietuvai, tai visų pirma jos politikai nacionalistai, kurių radikalus antilenkiškumas stumia šalį į politinę bedugnę.

Dr Bogusław Rogalski, politologas