Uždaryti bankai ir neveikiantys bankomatai. Tokia šiandien situacija Graikijoje. Tokį žingsnį žengti nusprendė Atėnų vyriausybė po to, kai Europos centrinis bankas įšaldė gelbėjimo paskolą Graikijos bankams. Anksčiau ar vėliau įvyks Graikijos bankrotas. Jos skolos, siekiančios apie 400 milijardų  eurų, negali būti grąžintos. Tolesnis diržo veržimasis ir situacijos taisymas eiliniais pjūviais: rentų, pensijų mažinimas, socialinių išmokų, mokesčių didinimas, nacionalinio turto išpardavimas, – nieko protingo neduos. Tai gali būti lemiamas momentas šiai šaliai palikti euro zoną. Liepos 5-ąją paskelbtas referendumas, kurio metu patys graikai turės nuspręsti dėl skolintojų nustatytų sąlygų. Grįžti prie drachmos gali būti geriausias sprendimas, nes jis leis Graikijos vyriausybei vykdyti nepriklausomą ir savo valstybei naudingą finansų politiką ir, svarbiausia, atkurti jos realizavimo instrumentus, pavyzdžiui, galimybę didinti arba mažinti palūkanų normas, kurias Graikija prarado priimdama Europos valiutą.

„Euro projektas“ – rizikingas azartas
Euras šiandien jau ne vienija, bet gilina padalijimus šalių, įsivedusių bendrą valiutą, grupėje. Euras ne sustiprina, o susilpnina Europos Sąjungą kaip vienintelį taip stipriai panardintą į recesiją pasaulio regioną. Ekonomikos žlugimas ES turi daug priežasčių, tarp kurių ir nuo realybės atitrūkusi biurokratija, bet bendra valiuta šiandien yra jos pagrindinis akstinas. Euras užaštrina turtingiausių šalių už šiaurės vakarų Europos rato krizę – ES pietuose ir rytuose sukelia didelę recesiją ir nedarbą. Euras suskaldė Sąjungos vienybę. Kas iš tikrųjų vyksta „euro projekte“?

Visas procesas remiasi tolesniu radikaliu sprendimų priėmimo ES centralizavimu sektoriuose, iki šiol rezervuotuose valstybėms narėms, pavyzdžiui, mokesčių srityje. Bankrutuojančios valstybės narės turi tapti nesavarankiškais „protektoratais“, kuriems Briuselis primes teisingo elgesio taisykles mainais už finansinę pagalbą. Tai labai rizikingas moralinis azartas. Be to, net esamos apsaugos priemonės galiausiai negalės padengti skolų, kurias užsitraukė euro zonos valstybės. Artimiausioje ateityje jos turės bent dalinai restruktūrizuotis. Toks situacijos vystymasis lems Europos bankų sektoriaus nestabilumą. Kokias pasekmes tai sukels euro stabilumui ir patikimumui, yra pernelyg akivaizdu. Ir tokioje nestabilioje situacijoje euro zonos valstybės bus priverstos pasiduoti pinigų politikai, diktuojamai Frankfurto. Galbūt tai ir yra situacija, kuri vyksta su euru visoje šioje painiavoje.

Graikija bankrutuoja
Visi jau žino, kad Graikija neatliks savo įsipareigojimų euro zonoje. Laikinos ES grynųjų pinigų injekcijos, kurios turėjo būti finansiniai vaistai, pasirodė lygiai taip pat žalingos kaip ir pati liga. Gelbėjimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei graikus gailima būtų atleisti nuo pusės skolos – tik kad niekas neskuba. Neapgaudinėkime savęs – Elados žlugimas neliks be pasekmių. Tai turės didelės įtakos visoms ES valstybėms, ypač toms, kurios naudoja bendrą valiutą. Euro zona kabo ant plauko, ir po graikų finansų agonijos  maras gali smogti kitoms Europos valstybėms, ypač Italijai, Ispanijai ar Portugalijai, kurios taip pat nerūpestingai gyveno iš kreditų, tikėdamos ES subsidijomis, dotacijomis ir programomis.

Krizė užpuolė visus ir tapo nekontroliuojama. Kovoje su ja kol kas niekas nepadeda. Europos kortų namelis pradėjo byrėti. Jau netrukus pasaulio finansų bosai į eterį mes šūkį „Gelbėkime tai, ką galime“, nes krizės mastas mus nustebino. Tolesnis pinigų politikos atleidimas ar tiesiog pinigų spausdinimas jau nedaug teduoda. Valiutos intervencijos sukelia tik laikiną poveikį, ir vėlesni kreipimaisi dėl atsisakymo ir diržų veržimosi sukelia išskirtinai priešišką reakciją. Galime būti tikri, kad Atėnų gatvių protestai nebus paskutiniai. Ką sekantį praris godumo, toksinių finansinių priemonių, spekuliacinių sukčiavimų, pasiutusio pelno bet kokia kaina vaikymosi ir paprasto melo apie Europos rojų bei nematomą laisvąją rinką drakonas, parodys artimiausia ateitis.

Neapgalvota Lietuvos skuba
Apie artėjančias euro zonos problemas Briuselio koridoriuose buvo kalbėta pastaruosius kelerius metus. Nepaisant to, Lietuva, nesivadovaudama sveiku protu, paskubomis priėmė bendrijos valiutą, pildydama Briuselio (t.y. vokiečių) pageidavimus. Ir tik LLRA savo pirmininko Valdemaro  Tomaševskio lūpomis logiškai argumentavo, kad Europos ekonominės krizės ir sunkios finansinės padėties metu geriau palaukti ir atidėti tokį svarbų sprendimą vėlesniam laikui. Juk atsisakyti savo valiutos reiškia savanoriškai atsikratyti priemonių kurti nepriklausomą valstybės finansų politiką. Pietų Europos valstybės tuo skaudžiai įsitikino. Ir jei ES antstolis atsistos prie Lietuvos valstybės  durų, kaip dabar stovi prie graikų, kas sumokės už skubotą sprendimą dėl euro įvedimo? Anaiptol  ne prezidentė su premjeru. Už tai sumokės Lietuvos visuomenė, kuri gražius jų žodžius laikė tikra tiesa.

Europos politikai, metų metus įkalbinėję, kad euras atneš laimę bei nuolatinio ir ilgalaikio klestėjimo aukso amžių, tiesiog melavo. Tie, kurie patikėjo šiomis saldžiomis pasakomis, parodė visišką naivumą. Kad euro zona neša naudą, tai tiesa, bet tik Vokietijai, virtusiai ekonominiu vampyru, bečiulpiančiu pelną iš šalių ekonominio augimo kraujotakos. O kai jis pasibaigs kaip Graikijoje, tokios valstybės bus paliekamos kreditorių malonei. Kadangi liberalioje ekonominėje politikoje nėra nieko pastovaus, tik ciniškas interesų žaidimas, viskas teka panta rhei, kaip sakydavo Heraklitas iš Efezo. Laiko negalima grąžinti. Koks gi patarimas ateičiai? Klausyti ir rinkti politikus, kurie remiasi realiomis, sąžiningomis vertybėmis, nes politika be vertybių veda tiesiai į žlugimą.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente