Tad verta priminti, ką šis ženklas reiškia. Tai riteriškumo ir kovos su blogiu globėjo – Šv. Jurgio – simbolis. Ikonografijoje šis šventasis tradiciškai vaizduojamas kaip riteris, kovojantis su slibinu, kuris simbolizuoja blogį. Būtent šiuo simboliu, jo Didenybės kirasyrų gvardijos pavyzdžiu, vadovavosi Baltosios gvardijos kariai, kai jiems teko kovoti su didžiausia bedieviška ir kruvina bolševizmo sistema. Dėl šios priežasties stalinizmo laikais, iki pat 1943-ųjų, tai buvo uždraustas simbolis. Tik iškilus pavojui ir pakibus pralaimėjimo šmėklai, šis ženklas buvo sugrąžintas į viešąją erdvę. Šiandien tai, visų pirma, – pergalės prieš vokiečių fašizmą simbolis. Ir taip jis turi būti vertinamas, nes šv. Jurgis simbolizuoja kovą su totaliniu blogiu.

Šiandien Europai šio globėjo reikia kaip ir senais laikais. Visuotinis reliatyvizmas, atitolimas nuo krikščioniškųjų vertybių, progresuojanti radikali islamizacija, – tai didelės grėsmės šiuolaikiniam pasauliui. Tokiais laikais simbolika turi didelę reikšmę. Popiežius Pranciškus, atrodo, tai puikiai supranta ir rodo mums, kad amžiname gėrio ir blogio kovos kelyje reikia statyti kelrodžius, kad nepamirštume istorijos klaidų ir nekartotume jų. Popiežius įsisegė šv. Jurgio juostelę paminėdamas pergalę prieš nusikaltėlišką hitlerinės Vokietijos sistemą. Tai svarbus gestas visiems krikščionims,  palaikymas tiems, kurie, nepaisydami lyg epidemijos plintančio politkorektiškumo, sugeba eiti prieš srovę ir nesileidžia įbauginami.

Pastaraisiais metais Šv. Jurgio juostelė, dar vadinama Šv. Georgijaus juostele, buvo suteršta kairiųjų, liberaliųjų ir nacionalistinių politikų bei žurnalistų – ciniškai išnaudodami geopolitinius vingius bei neracionalų, liguistą antirusiškumą, jie panaikino tikrąją šio ženklo reikšmę. O tie, kurie išdrįso įsisegti juostelę minint pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metines, buvo negailestingai kritikuojami: viešai šmeižiami ir sąmoningai pateikiami blogoje šviesoje. Tokie Gebelso propagandos metodai buvo taikomi prieš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderį Valdemarą Tomaševskį. Prieš dvejus metus, minint Antrojo pasaulinio karo baigties metines, europarlamentaras padėjo gėlių ant žuvusiųjų karių kapų. Iš pradžių ant Armijos Krajovos karių, kurių žuvo 500 vaduojant sostinę kapų, po to – ant Antakalnio kapinėse esančių rusų karių, kurių žuvo 900, kapų. Tai buvo žuvusiųjų pagerbimas ir pagarbos ženklas jų šeimos nariams.

Tačiau Lietuvoje įsisiautėjo surežisuota isterija. Be gilesnio susimąstymo žurnalistai priekaištavo V. Tomaševskiui dėl šv. Jurgio juostelės, įsegtos į švarko atlapą šalia baltai-raudonosios. Visą šį reikalą kurstė V. Landsbergio konservatoriai, kurie save vadina krikščionimis-demokratais, tačiau, kaip matyti, iki krikščioniškųjų vertybių, kurias rodo popiežius Pranciškus, jiems dar toli. Taip pat toli yra ir visiems tiems, kurie gausiai spjaudė ant LLRA lyderio.

Kaip matyti, Lietuvoje slibinų yra užtektinai (ypač tarp konservatorių), tik šventų Jurgių yra nedaug. Gerai, kad Valdemar Tomaševski yra gerųjų pusėje ir gina ant krikščioniškųjų tradicijų pamatų pastatytus Europos civilizacijos principus bei vertybes. Jis nesivaiko vienkartinių interesų ir laikinųjų tendencijų. Tai politikas su principais, turintis tvirtą moralinį stuburą, besivadovaujantis vertybėmis ir nekeičiantis pažiūrų priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia vėjas. Ginče dėl juostelės, kaip parodė gyvenimas, LLRA lyderis pasielgė garbingai. Popiežiaus Pranciškaus įsisegta Šv. Jurgio juostelė – geriausias to įrodymas. Šventasis Tėvas aiškiai parodė, kad kovojant su blogiu bei minint aukas ir didvyrius, simboliai turi didelę reikšmę. Ir nereikia jų pamiršti vien dėl to, kad kažkam nepatinka dabartinė politika. Tai ypač turėtų atsiminti nesąžiningi kritikai – tiek žurnalistai, tiek politikai, tesugebantys nepagrįstai smerkti. Popiežius Pranciškus parodė pavyzdį – ir verta tai atsiminti.

Česlav Olševski,
Vilniaus rajono vicemeras