„Rezervatas“, „getas“, – tai tik keletas švelnių apibrėžimų, kuriais A. Kubilius naujausiame traktate apie tai, „kaip įveikti užburtą ratą Šalčininkuose ir Vilniaus krašte“ (DELFI), apibrėžia šiuos rajonus. Iš susirūpinimo, nes pasirengęs juos ir nurezervinti, ir nugetinti, ir apšviesti, bet negali vargšas prasimušti per mąstymo užkardas, kuriomis Vilniaus kraštą apsupo minėta partija. Taigi aš jam padėsiu.
Trumpai apibendrinsiu tai, ką jis turi perduoti tamsumoje užkonservuotiems žmonėms, iš kurių Rinkimų Akcijos hegemonija tariamai atėmė „menkiausią galimybę išgirsti alternatyvią nuomonę (...), oficialią Lietuvos valdžios institucijų poziciją“. Gaila, kad tokie deimantai genda. Tegul virš vargšės Vilnijos sklinda nevaržomas oficialių institucijų žodis, o A. Kubiliaus – ypač, nes kas bus, jei gyventojai pražiopsojo faktą, kad jie turi „sovietizmo nusiaubtą sąmonę“. O kas, jei jie nemato, kaip negražiai atrodo likusios Lietuvos fone, kuri nepriklausomybės laikotarpiu „daug pasiekė, pasikeitė (...), pamatė pasaulio“, į daugelį dalykų ji atmerkė akis ir, visų pirma, atsigavo nuo sovietų nepasitenkinimo. Ir kaip jiems tai matyti? Iš griovio?
Pasirodo, tuo metu, kai pasaulį išmananti Lietuvos dalis tiki šviesia ateitimi su trenksmu ir treptelėjimu, „Vilniaus kraštas glūdi gilios sovietmečio nostalgijos apkasuose“. Ir tegu sau glūdi. Kad tik atsidavęs šiai nostalgijai ir „mentaliai su likusia šalies dalimi neintegruotas“, taip pat „ekonomiškai ir socialiai atsilikęs „etninis getas““ nesukeltų rimtos grėsmės Lietuvai. Todėl Kremlius nieko nedaro, tik rengia sąmokslus ir kombinuoja, kaip čia panaudojus šį tamsumoje LLRA panardintą įkaitą padaryti Lietuvai negerai, o V. Putinui – gerai.
Deja, neišvengiamu Vilniaus krašto išsikapstymu iš apkasų A. Kubilius jau netiki. Dėl to jis nusprendė įsikūnyti į „apkasų periskopo vaidmenį“, į tokį „išminčiaus stiklą ir akį“, per kurį šį „etninį getą“ gali palyginti su supančios tikrovės grožiu. Lyginant galima palūžti. Juolab kad periskopas, užuot vietiniams suteikęs bent šiek tiek vilties, nardina juos visiškai: nusprendžia, kad tokiame „rezervate“ demokratija pati neišdygs, kad rinkimus laimės bet kas, tik ne LLRA. Nėra ko tikėtis. Ten „vadovauja klanai“ – dejuoja isteriškai. Supainiojo partijas, poabdikacinė trauma ar šiurkštus įžūlumas?
Negaliu įsivaizduoti didesnio pažeminimo politikui už tą, į kurį Landsbergis-senjoras įstūmė A. Kubilių, įsakęs jam sudėti partiją prie Landsbergio-anūko kojų. O su žaislo perdavimu susiję pritūpimai, priklaupimai ir primityvūs komplimentai visiškai nugramzdino ekspremjerą. Ir štai šis politikas kritikuoja Vilniaus krašto gyventojus, kad jie yra klanų įkaitai ir balsuoja už „rezervato savininkus“ dėl malkų ryšulio. Matai, kaip pigiai save vertina!
Vienintelis klausimas – kodėl nei konservatoriams, nei kitiems „oficialiesiems“ jie nenori parsiduoti brangiau? Už pažadėtas subsidijas, dotacijas, paramos programas, meilę ir visokiausių griovių ir tranšėjų, tariamai skiriančių Vilniaus kraštą nuo gerovėje besivartančios Lietuvos dalies, užpylimą? Gal todėl, kad jiems nepatinka būti pažemintiems, įžeidinėjamiems, apgaudinėjamiems ir traktuojamiems kaip pusgalviai. O tokių pažeminimų jie niekada nepatyrė iš LLRA. Be to, jie mato, girdi ir patiria savo kailiu, kaip šie stiklo karoliukais skimbčiojantys nugalėtojai, A. Kubiliaus vadinami „centrine valdžia“, valdo visą Lietuvą. Oi, blogai. Konservatoriai po kiekvieno trumpo valdymo laikotarpio taip buvo spardomi piliečių, kad net aidėjo. Socialdemokratams sekėsi šiek tiek geriau, bet progresyvioji Lietuvos dalis kaip tik ruošia jiems žiedinių kopūstų – Skvernelio perversmą.
Lucyna Schiller
