Prezidentė vėl premjerauja – prieš kelias dienas rašė „Lietuvos rytas“, komentuodamas tai, kad sutartį su Lenkija dėl dujotiekio (kuris su Lenkija sujungs Baltijos respublikas) finansavimo pasirašys ne ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Spalio 16 dieną surengtas mitingas prieš neteisingą socialinę ir švietimo politiką Lietuvoje, manau, yra toks įvykis, į kurį filosofai ir politologai turėtų atsigręžti net po daugelio metų. Aišku, tada problemos bus jau kitos, bet vis tiek šis mitingas iškelia tokį fenomenalų įvykį, kurio aktualumas išliks tiesiog nepavaldus laikui.

Koks įžeidimas, kokia gėda! Faktas, kad Sirijos pabėgėliai nenori apsigyventi Lietuvoje, yra, kaip bevyniotum, didelė negarbė mūsų valdžios atstovams.

Lietuvos karo akademijos prorektorius ir dėstytojas Valdas Rakutis pareiškė, kad jo pastangų dėka prie Giedraičių (Molėtų rajonas) atsiras lietuvių tautinės šlovės parkas, įamžinantis pergalę prieš lenkus 1920 m. Pasak profesoriaus, trys savivaldybės jau susitarė finansuoti pergalės prieš „lenkų okupantus“ muziejaus statybą.

Ateinantys metai yra Parlamento rinkimų metai, todėl valdantieji vėl skelbia, kad užpilinės „civilizacijos griovius“ tarp Vilniaus krašto ir likusios šalies dalies. Opozicija bando juos pranokti specialaus įstatymo projektu dėl plėtros fondo pietryčių Lietuvoje.

Žinomas lenkų publicistas Rafal Ziemkiewicz, analizuodamas emigracijos krizę, neseniai rašė, kad svetimšalių invazija į Europą yra neišvengiama. Savo argumentus parėmė, jeigu apibendrintume vienu sakiniu, amžinuoju stipresniojo dėsniu, visada veikusiu nepriklausomai nuo to, kokiame civilizacijos lygyje buvo žmonija.

Po to, kai mūsų valstybė „Sąjūdžio“ lyderių buvo išplėšta iš sovietų okupanto letenų, ji priminė labai blogai sukirptą paltuką: nemadingą, šlykštų, varžantį judesius ir smaugiantį apykaklės  srityje, – per daug elgetišką prieš mus atsivėrusiems Europos salonams.

Sustiprintos teismų valdžios, kitaip dar vadinamos trečiąja valdžia, pavydžiai valstybėse išlaiko autonomiją. Tai nuo politikų nepriklausomas organas, rūpestingai (bent teoriškai) saugantis, kad valstybėje būtų laikomasi teisės.

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą projektą Pabradės vaikų globos namai (PVGN) taptų Pabradės socialinės globos namų Vaikų socialinės globos (PSGN) padaliniu. Pabradės vaikų globos namų gyventojus buvo numatyta išskirstyti šia tvarka: 13 vaikų apgyvendinti dviejuose „bendruomeniniuose vaikų globos namuose“, 10 vaikų „grupinio gyvenimo namuose“ ir 7 vaikus „savarankiško gyvenimo namuose“.  Tam  įgyvendinti Ministerija ketino nuomoti vaikams atskirus namus ar butus.  Dirbti su vaikais numatyta 10,5 etato socialinių darbuotojų ir 18 etatų socialinio darbuotojo padėjėjai – siūlomas darbas 28,5 darbuotojams iš 38 šiuo metu dirbančiųjų.

Su viščiuku broileriu, kurio svorį sparčiai pripūtė (suprask – svoriui atsiliekant), konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį palygino socialdemokratas Juras Požela. Tai buvo socialdemokrato atsakymas konservatoriaus priekabių premjerui A. Butkevičiui, kuriam G. Landsbergis prikišo nesąžiningą jo šeimos narių verslą, atžvilgiu. Jis norėjo garsiai ir solidžiai uždainuoti, o išėjo tik silpnas „pakudakavimas“, – atsikirto dėl premjero atakos jo partijos kolega.