Šiandieninė diskusija, kuri, beje, tęsiasi jau trečią kadenciją, turi tapti čia ir dabar priimtų veiksmų planu nelyginant ekstremalių situacijų valdymo centro priimtas sprendimas, kurį nedelsiant imasi vykdyti atsakingos institucijos.
Tiek emigrantai, tiek besipakuojantys lagaminus, tiek norintys grįžti, tiek vis dar tikintys savo valstybe ir jos ateitimi, laukia rimtų darbų ir ilgalaikės perspektyvos, nors mokslininkai, verslininkai, finansininkai teigia, kad mūsų šalies ateitis – tai dar bent 15 liūdesio metų.
Mano kartos žmonės, 30-mečiai, 40-mečiai, diskutuoja ir klausia: „Ar bus kam mums išmokėti pensijas?“, nes daugelis supranta, kad dirbančiųjų ir valstybės išlaikomųjų asmenų santykis ateityje gresia rimta viešųjų finansų krize. O ją sąlygojantys veiksniai: mažas gimstamumas, emigracija, visuomenės senėjimas, socialinė atskirtis.
Šiandien nebe pirmo aktualumo tema tampa bedarbystė, bet darbo rankų, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, kuris taip pat signalizuoja apie būsimą ekonominę stagnaciją.
Šiandien tikimės iš Seimo diskusijos emigracijos ir demografijos klausimais ne tik išgirsti atsakymą į klausimą „kodėl?“, bet ir „kaip?“. Pastarojo atsakymo ypač laukia visuomenė.
Mūsų frakcijos, LLRA-KŠS įsitikinimu, valstybėje vykdoma netikusi šeimos politika. Apsispręsti neišvykti, turėti daugiau vaikų, jaustis saugiai padėtų Vyriausybės siunčiama žinia, kad kiekvienas žmogus ir jo šeima mums svarbiausi. Jei nebus jau šiandien nuspręsta didesnę biudžeto dalį skirti šeimų pajamoms padidinti ir rastas bendras sutarimas šiuo klausimu, tai demografinė depresija kirs per visas kitas valstybės gyvenimo sritis. LLRA –KŠS frakcija, jau nebe pirmus metus siūlo priemonių planą:
1) 120 eurų mėnesinės išmokos kiekvienam vaikui;
2) vaikų darželių įvairovė, valstybinė auklių programa (panaudojant vyresnio amžiaus žmonių potencialą);
3) parama globėjams ir „euro našlaičiams“- veiksnys sugrįžti;
4) pirmas būstas jauniems programa;
5) žmogaus poreikius tenkinantis darbo užmokestis (didinti iki 1000 eurų uždirbančiųjų atlyginimą). Būtent šita dirbančiųjų grupė daugiausia išvažiuoja. Kvalifikuoti, išsilavinę, jauni darbuotojai tiesiog nebesutinka dirbti už tiek, nes žino, kad jo atliekamas darbas kitur vertas net 3-4 kartus daugiau;
6) mokestinės lengvatos startuoliams, šeimos verslui;
7) pagarbos žmogui, jausmo, kad esi reikalingas ir svarbus savo valstybei puoselėjimas, nes emocinė, būsena, nuolatinė įtampa, nesaugumo jausmas dėl ateities – daugelio socialinių problemų, priklausomybių ligų ir taip pat emigracijos priežastis.
Kodėl mūsų frakcija įsitikinusi, kad būtent šios priemonės suveiks, taps impulsu teigiamiems pokyčiams? Manome, kad nereikia išradinėti dviračio, o apsispręsti skirti tikslinį finansavimą, realiai padidinsiantį žmonių pajamas, pasiryžti apmokestinti didžiuosius prekybos centrus ir bankus. Tereikia pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Šiandien geriausias būdas „copy- paste“ veiksmų planui nei laukti atradimo džiaugsmo kūrybinių ieškojimų vingiuose ir skęsti tuščiuose žodžių ir politinių pažadų liūne.
Štai dvi praeitos savaitės naujienos, kurias girdėjo ir Lietuvos žmonės:
- Didžioji Britanija, reaguodama į tai, kad pastarųjų mėnesių gyventojų patiriamos faktinės išlaidos augo greičiau nei pajamos, priėmė sprendimą padidinti valandos darbo užmokesčio tarifą, taip mažinant atotrūkį tarp augančių kainų, didėjančių išlaidų ir pajamų.
- Lenkijos premjere Beata Szydlo pateikė programos 500+ pirmųjų metų rezultatus. Nuo 2016m. balandžio mėn. šeimos kas mėnesį gauna už kiekvieną vaiką 500 zlotų. Efektas šiandien vadinamas „baby boom‘u“, o vaiko pinigai ne valstybės išlaidomis, o investicijomis. 94 % sumažėjo vaikų gyvenančių skurde, nuo 1% iki 12 % atskiruose vaivadijose padidėjo gimstamumas. 17 mlrd. zlotų injekcija skirta išmokoms padidino vidaus vartojimą, atskirų sektorių ekonominį augimą. Vyriausybė sprendžia didėjantį vaikų lopšelių-darželių poreikį. Štai tokią žinią lenkai siunčia savo emigrantams ir piliečiams.
Pabaigai: šiandien išklausę mokslininkus galime daryti ir „teigiamą“ išvadą. Emigracija neabejotinai lėtės, emigrantų skaičiai mažės, nes subręs karta, gimusi apie 2000-uosius metus, kai gimstamumas tesiekė 30 tūkst. vaikų (lyginant su 55 tūkst. kasmet gimusiais iki 2000-ųjų m. ) ir tiesiog nebus kam emigruoti.
Tačiau ar emigracija taps teigiamu reiškiniu, suteikiančiu judėjimo laisvę, galimybes mokytis, įgauti patirties, pažinti, o ne jaustis išvarytiems? Šiandien reikia realaus veiksmų plano su labai konkrečiais skaičiais, kad visiems piliečiams būtų pranešta: čia, Lietuvoje, Jūs galite dirbti ir užsidirbti, auginti vaikus, oriai gyventi ir būti savo valstybės šeimininkais.
Rita Tamašunienė
