Juk gyvenimui privalu tinkamai pasiruošti ir užsigrūdinti, ir niekam nėra lengva, tiesa? Kuo anksčiau vaikas paklius į sistemą, tuo greičiau sistema padarys iš jo ŽMOGŲ, o ne kokį namuose išpaikintą lepūnėlį.

Namuose vaikams juk nėra ko veikti. Vaikai lietuviams turbūt tik trukdo. Taip trukdo, kad tiesiog neįmanoma ant jų nerėkti, jų nemušti ir nesukinėti ausų.

Be to, kuo anksčiau vaikas ims lankyti mokyklą, tuo anksčiau ją baigs ir galės emigruoti į Angliją ar Ispaniją skinti braškių. Ir nesimaišys namuose po kojomis, o gal dar ir pinigų į Lietuvą vargšams tėvams, kurie taip dėl jo stengėsi, parsiųs.

Todėl, jei būčiau švietimo ministre, siūlyčiau tėvams štai tokį planą:

vaiką į mokyklą privalote išleisti nuo 3-4 metų amžiaus;

suraskite vaikui mokyklą – pageidautina, kuo toliau nuo namų: tegu rytais prasivaikščioja, nėra ko ilgai gulinėti lovoje;

kai vaikas sugrįžta namo (o grįžta labai vėlai, nes, aišku, pasirūpinote, kad lankytų kuo daugiau įvairių būrelių), niekada jo neklauskite, kaip jis jaučiasi, kas jį slegia ar džiugina. Jis sako, kad prie jo kimba kiti vaikai, bara mokytojai? Nekreipkite dėmesio. Tegu mokosi pats už save pakovoti. Jūs reaguokite tik į vaiko pažymius ir pasiekimus: barkite, bauskite ir vadinkite nevykėliu kaskart, kai jam nesiseka;

jei vaikas atsikalbinėja ar reiškia savo nuomonę, vadinasi, blogai jį auklėjate. Liepkite tylėti ir pastatykite į gėdos kampą. Palikite be vakarienės. Barkite ir neleiskite vaikui įsiterpti. Sukinėkite ausis ir uždrauskite jam net cyptelėti. Juk gyvenime sekasi tik tiems, kurie viską priima tyliai ir nuolankiai, be jokių klausimų „kodėl?“.

Ir svarbiausia – jokiu būdu neleiskite vaikui būti namuose: kam jam ilgai miegoti šiltoje lovoje, bendrauti su tėvais ir artimaisiais, kam sava erdvė, vienatvė, malonumas būti saugioje aplinkoje, skanauti namuose ruoštą maistą? Argi reikalingos vaikui ramios valandos su močiutės pasakomis, ilgais pasivaikščiosimais po mišką, su netrukdomais žaidimais ir nevaržomomis svajonėmis? Tegu mažasis kasdien keliasi 6 ryto, užsiverčia ant pečių sunkią kuprinę, noriai suvalgo VISĄ valgyklos maistą, nesiskųsdamas naudojasi (dažniausiai nevalytu) mokyklos tualetu, sėdi suole 5-7 valandas ir klauso mokytojo, stumdosi su bendraamžiais, iki šleikštulio bėga ratus stadione, atsakinėja prie lentos, atmintinai mokosi poemas.

Tegu kuo greičiau būna vertinamas, kritikuojamas, patiria stresą, jaudinasi ir nerimauja dėl pažymių bei atsiskaitymų.

Tegu kuo greičiau dingsta iš namų, iš savo tėvų gyvenimų, svarbu tik po kiek metų nepamirštų persiųsti piniginių perlaidų iš užsienio ar sugrįžti į Lietuvą su nauju automobiliu, kad tėvai galėtų pasigirti kaimynams, kokį „sėkmingą“ vaiką užaugino.

Ir galite sau būti ramūs.

Mokykla jūsų atžalą išauklės tikrai tinkamai.

Svajingą vaiko vaizduotę pažabos prieš nosį įjungdami multimedijos projektorių; politikai, žadama, mokinius papuoš nemokamais tautiniais kostiumais, mažus kūnelius suverždami vienodumo, niveliacijos raiščiais.

Kuo anksčiau vaikui bus nubrėžiamos ribos, tuo mažesnis dvasiškai jis augs, įstrigęs visuomenės normų ir standartų narve. Bet galbūt tai ir yra kažkieno tikslas.

Aš viliuosi, kad supratote ironiją šiame tekste. Ir kad kada nors suprasite ir tai, kokią žalą darote savo vaikams. Tai suaugusiesiems dar reikia skubėti daug ko išmokti. Kuo greičiau. Kuo anksčiau. Nes kitaip mes, jaunoji karta, rašysime jums prastus pažymius ir kalbėsime apie bausmes, jei nepasiseks.

Gintarė Pugačiauskaitė